Mūsų kelias į krikščionybės šaltinius 2 dalis.
Mū sų kelias į krikš č ionybė s š altinius 2 dalis.
Atsitraukti. Atrodo, kad susirgau liga, vadinama „grafomanija“. Bet kadangi yra dž iuginanč ių atsiliepimų , kitą dieną ketinu į teismą . Nuotraukos bus reikalingos, bet vė liau!
Ketvirta diena.
Keliaukime į Armė niją!
Pagal programą : „Iš vykimas į Gruziją – Armė nijos sieną . Akhtalio architektū rinis kompleksas, vė liau persikė limas į Akhpat vienuolyno kompleksą (966 m. po Kr. ).
Paliekame puikų „Shine“ vieš butį , ne tą , esantį centre (jų yra du), o esantį už.9 metro stotelių . Apie 2:00 esame prie sienos. Greitai kertame sieną , pasai antspauduojami, daiktai nuskenuojami, kontrolę praė ję bė ga pas keitiklį . Keič iame skrynias į dramas, suprasdami, kad grį ž ę į Gruziją nebegaiš ime joms laiko. Mus pasitinka Garikas – mū sų gidas.
Kai tik visi į sė da į autobusą , Garikas pradeda savo istoriją . Kelias driekiasi palei Debedo upę , už lango tę siasi grož is ir susiž avė jimas.
Pirmoji stotelė – Achtalos tvirtovė ir vienuolynas, esantys Debed upė s tarpeklyje. X amž iaus tvirtovė , tada priprantame, kad č ia viskas ne tik senoviš ka, bet ir senoviš ka. Man labai patinka armė nų baž nyč ios: akmeninė s, puoš tos akmens raiž iniais ar freskomis, su minimaliu ikonų kiekiu, griež ta „ikonostaze“. Ir taip jie tilpo į atš iaurų kraš tovaizdį!
Pasirodo, Armė nijoje yra daugiau nei 1.000 baž nyč ių.
Kita stotelė – mū sų viduramž ių vienuolyno kompleksas Akhpat. Laikas po upė s – X-XIII a. Keletas baž nyč ių , varpinė , daugybė chač karų (iš vertus – kryž ius) – tokios iš akmens iš kaltos „ikonos“. Akhpato vienuolynas buvo didž iausias mokslo centras su turtinga rankraš č ių kolekcija.
Laisvu laiku galime pasidairyti ir pasivaikš č ioti po vienuolyną . Visą laiką neuž teks laiko, nes aš (ir mano palydovai) visada norė sis drebė ti, sė dė ti, klaidž ioti, galvoti (
Tada buvo padaryta strateginė klaida – nuvaž iavome papietauti į Alaverdį . Mums nepasisekė ir pas mus atvyko 40 italų turistų , bet maistas buvo baisus ir nepigus. Pirmą kartą pakeič iau principus „nedalyvauti grupinė se vakarienė se“, už kuriuos sumokė jau. Visi buvo pasipiktinę . Santrauką paskelbė mano draugas: „Kad iš vengtumė te nelaimė s, Alaverdyje nevalgykite kebabų ! »
Tad teko sustoti kelyje prie parduotuvė s, kur norintieji buvo supakuoti vyno, riestainių , pitos duonos ir. tt Š iuo metu stebė jome, kaip moterys rankose iš tiesia ploną pitą iki puslapio dydž io. Jie tai daro akimirksniu. Tada abu paš aukite į orkaitę . Galite ž iū rė ti neribotą laiką.
Beje, karš ta pita yra brangesnė nei jau atvė susi.
Pakeliui į Jerevaną pravaž iuojame Spitako miestą . Garikas prisimena, kaip č ia viskas vyko per ž emė s drebė jimą (dalyvavo jis pats), parodo, kurias teritorijas, kokių š alių statytojai statė.
Miestas kiek apleistas, bet panaš u, kad tai bū dinga Armė nijai, nes ten gyvenimas dabar labai labai sunkus.
Į Jerevaną atvykstame tamsoje, turbū t 8 valandą vakaro. Garikas iš mano dievinamų gidų veislė s, pasakoja apie visus pastatus, apie visus verslus, kurie č ia dirbo, o dabar yra sugriauti, viską ž ino ir skuba pasidalinti su mumis.
Beje, Garikas iš karto visiems iš dalijo nuostabius ž emė lapius – iš vienos pusė s – Armė nija, iš kitos – Jerevanas. Tač iau Tbilisyje su tuo yra problemų - pirmadienį informacijos centras neveikia (praneš ė Maš a), kitomis dienomis neveikia vakare. Kortelę pirkau netyč ia vakare suvenyrų parduotuvė je (atrodo č ia tik kortelė iš info centro), bet jos nebereikė jo, ypač turint omenyje, kad antrą kartą nakvojome kitame vieš butyje m. visiš kai kitokia miesto dalis. Turint omenyje nemaž ą kelionė s kainą – tuo galė tumė te pasirū pinti iš anksto.
Jerevane yra š auniausias vieš butis, 5 minutė s nuo Respublikos aikš tė s.
Greitai surengė me vakarienę savo kambaryje ir nubė gome į aikš tę stebė ti spalvotų fontanų . Kasdien nuo 21 iki 23, bet kitą dieną jie nedirbo.
Jerevanas (Jerevanas, Erebunis) tapo Armė nijos sostine tik XX amž iuje - 1920 m. Iki tol tai buvo nedidelis, nesutvarkytas, karų ir ž emė s drebė jimų nuniokotas miestelis.
Miesto „tė vas“ – architektas Oleksandras Tamanyanas. Jis buvo jaunas, bet jau gerai ž inomas pasaulyje kaip talentingas architektas ir sutiko atvykti į Jerevaną dirbti. Miestas buvo pastatytas pagal vieną planą , vientisu stiliumi, iš saugant armė nų architektų tradicijas, laikantis miesto reljefo. Taigi Jerevano centras į spū dingas. Be to, Tamanyanas miestų planavime pradė jo naudoti pagrindinį Armė nijos gamtos turtą – tufą – vulkaninė s kilmė s akmenį , labai lengvą , stiprų ir graž ų.
Namuose yra rož inė , tamsiai rož inė , š viesiai oranž inė.
Miestas pradė tas statyti 1925 m. , o 1936 m. miestas oficialiai tapo ž inomas kaip Jerevanas.
Paminklas Tamanyanui stovi Kaskados pradž ioje, tai toks senukas ilgais plaukais, nors mirė gana jaunas 1937 m.
Respublikos aikš tė yra centrinė miesto aikš tė , ž inoma dė l savo monumentalios giliai tautinio stiliaus architektū ros. Trapecijos formos, į brė ž tas ovalas. Architektū riniame ansamblyje yra penki pastatai. Jie yra skirtingi ir nuliniai. Rytinė je ir vakarinė je pusė se simetriš kai yra Armė nijos vyriausybė s rū mai ir ministerijų rū mai, kitoje – vieš butis „Mariott Armenia“, Ryš ių namai ir Muziejų kompleksas. Prieš ais jį fontanai su spalvinga muzika, o muzika tautiš ka ir labai graž i. Pasiklausė me trijų dainų ir patraukė me link pė sč ių jų alė jos, kur mums patarė eiti Garikas.
Bulvaras prasideda nuo aikš tė s, kurioje 1968 metais buvo į rengta 2750 nedidelių fontanų , simbolizuojanč ių Jerevano miesto amž ių.
Tač iau kitą vakarą fontanai aikš tė je neveikė , o š ie fontanai taip pat.
Einame Mashtots Avenue – č ia yra visos miesto kultū ros į domybė s.
Daugybė muziejų , paminklų , Operos ir baleto teatras, prabangių parduotuvių . Alė ją už baigia armė nų raš tijos lobynas – Matenadarano pastatas. Kitą vakarą eisime į jį , labai neį prastą ir didingą pastatą . Labai norė č iau bū ti ten ir viduje.
Ant kalvos, už Matenadarano pastato, stovi paminklas Motinai Armė nijai, taip pat gruzinai su kardu rankoje.
Tuo tarpu prospekte prasideda nedidelio simfoninio orkestro, tikriausiai jaunimo, koncertas. Publika susirenka ir š alia pasipuoš ę balių chalatais repetuoja valsą.
Koncerto nusprendž iame paklausyti vė liau, bet kol kas eisime į Kaskadą.
Š is daiktas unikalus, nei paminklas, nei namas, juo labiau nebaigtas. Bet tai ž avu. Tai tik miesto puoš mena.
Į š laitą kyla didž iulė s laiptinė s su fontanais, nebuvo laiko (ir jė gų ) lipti, nors yra liftas, tiesiog ė jome bulvaru, ž iū rė dami į modernias originalias skulptū ras: juoda katė , rū kantis graž uolis, mė lynas pingvinas, virdulys... Manau, , yra ž inomų š iuolaikinių skulptorių dirbiniai, armė no miesto mecenato dovana.
Iš siaiš kinti maž ai kas, nes, kaip ir Tbilisyje, už raš ai armė nų kalba. Nors vė liau sugalvojau know-how. Reikia ne klausti: „Kam š is paminklas“, o tiesiog klausti: „Paskaityk, kas paraš yta“. Tai pasirodė labai juokinga.
Nepaisant viso savo topografinio kretinizmo, ekskursijos metu pavyko prisiminti paminklą Aramui Chač aturianui, o kai vakare priartė jome prie jo, dž iaugsmingai paskelbiau: „Ir aš jau moku skaityti armė niš kai! č ia. Tai Aramas Chač aturianas. O kadangi yra jo vardu pavadinta koncertų salė , ir ž inodami mano meilę už sienio kalboms, jie manimi patikė jo.
Kitą paminklą paž ymė jo mano vyras, kuris už tikrintai pasakė „Ir č ia Martiros Saryan“, o mes bergž dž iai bandė me patikrinti, kaip aš skaitau armė nų kalba. Jis turė jo ryš kiausią regė jimą ir buvo tiesiog pirmasis, kuris rado maž ytį už raš ą rusų kalba. Treč ias paminklas vė l buvo mano – nes dabar ne tik gerai skaitau armė niš kai, bet dar geriau angliš kai. Tai buvo Williamas Saroyanas!
Ilgai vaikš č iojome, visai nenorė jome eiti, tad kai vė l pasirodė me Mashtots Avenue, koncertas į sibė gė jo, sukiojosi poros, bet fontanai aikš tė je jau nustė ro.
Jau buvo 12 valanda!