Liubliana.
Taip jau susiklostė , kad paskutinė se dviejose kelionė se keliavome per Slovė niją . Bet jei pirmoje kelionė je ją matė me pro langą ir stotelė se, tai š ioje kelionė je mū sų laukia apsilankymas Liublianoje. Man visada buvo labai į domu, kaip atrodo miestas tokiu pavadinimu. Kelias į Liublianą , per Slovė nijos teritoriją , kaip į ž anga į ilgai lauktą pasimatymą . Idealios magistralė s, už lango plū duriuojantys iš puoselė ti kotedž ų miesteliai (kaimeliais jų tikrai nepavadinsi) ir graž ū s kalnai – viskas nuteikia teigiamai. Ir tas nuostabus oras! Skaidrus ir š varus, akivaizdž iai sugė rę s kalnų grož į ir upių grynumą . Liubliana yra maž as miestelis, todė l nė ra priemiesč ių . Kelios minutė s po iš važ iavimo iš greitkelio ir mes jau miesto centre. Graž i nedidelė Europos š alies sostinė . Liubliana yra maž yč ių tiltelių , į domios architektū ros ir, kaip bebū tų keista, dvirač ių miestas. Jie turi vyriausybė s programą . Nuo centrinė s aikš tė s, pro garsią ją Trimostovye, palei Liublianicos krantinę , vaikš tome po miestą . Oras puikus, o tai reta. Liubliana yra į duboje tarp kalnų ir ten daž nai lyja, o rytais tvyro smogas. Virš aikš tė s, ant kalno, dominuoja pilis. Tikriausiai nuo jo atsiveria graž us vaizdas, bet, deja, nė ra kada apsilankyti. Pravaž iuojame turgų , kuriame, rodos, yra visko. Kairė je palei krantinę driekiasi parduotuvių eilė s. Oras kvepia kepiniais ir dar kaž kuo maloniu. Pravaž iuojame tiltą su skaidria danga. Jame groja muzikantai mė gė jai. Penktadienis, 15.00 - akivaizdu, kad darbo savaitė baigė si ir visi ramiai kaitinasi saulė je, š ypsosi vieni kitiems ir neskuba. Prieiname tiltą su garsiaisiais drakonais. Jie nė ra labai dideli ir visai nebaisū s. Klaidž iojame jaukiomis gatvelė mis. Aplankome Mikalojaus katedrą . Tada nusprendž iame sė sti pietų . Pietū s dviem: keptos Liublianos deš relė s su salotomis, ž vė rienos troš kinys ir baltasis vynas, viskas apie 30 eurų . Nusipirkę suvenyrų ir raudonojo vyno „Kras Tiran“, nusprendž iame iš gerti dar vieno alaus. Jie turi dvi savos gamybos veisles „Union“ Liublianoje ir „Lashko“ Maribore. Mums su kompanionu labiau patiko „Union“, nors daryklų savininkė ta pati. Maniau, kad kvepia medumi. Mano kompanionas nesutiko, bet po penkių minuč ių prie stiklo pasirodė dvi vapsvos, kurių buvo sunku atsikratyti. Taigi medaus kvapas man liko paskutiniu susitikimo su Liubliana akordu. Tokia maž a š alis Slovė nija. ir jame galima rasti visko: ir š altinių maudytis, ir kalnų slidinė jimui, ir jū rą . Kiekvienas gali rasti pramogų sau. Iki pasimatymo Slovė nija!
