Pochaivo šventovės per vieną dieną

2012 Sausio 23 Kelionės laikas: nuo 2011 Spalio 01 iki 2011 Spalio 01
Reputacija: +3061.5
Pridėti kaip draugą
Parašyti laišką

Kelionė į Pochaivo lavrą buvo planuota jau seniai, bet kaž kaip nepasisekė . Brolis pakvietė važ iuoti automobiliu, galiausiai susibū rė ž vaigž dė s. Jurrius planavo kelionę , turė jome tik pasirū pinti transportu; -). Nusprendė me važ iuoti su didele kompanija trimis automobiliais, iš vykimo laikas buvo numatytas spalio pirmos dienos vidurnaktį.

Mes einame keliu.

Paruoš iu maš iną kelionei (pilna skalbyklė ir bakas, iš valau saloną , tikrinu padangų slė gį ), o Anyuta (ž mona) gaminu pusryč ius, „sausus“ (blynai su obuoliais, naminė duona, deš ra ir sū ris) ir „š lapias“ (naminis) limonadas ir vynuogių kompotas). Be to, saldumo ir skanumo smulkmenos: -).

Mū sų marš rutas atrodė taip: Kijevas - Ž itomiras - Č udnivas - Liubaras - Belogorodka - Pochaivas - Š v. Onos š altinis - Dubnas - Rivnė - Novogradas-Volynskis - Ž itomyras - Kijevas. Septynios valandos ten, š eš ios valandos ten ir prieš š eš ias valandas – toks mū sų kelionė s į Pochajevą formatas.

Pochaivo kelias.


Pirmasis susitikimo taš kas buvo prie Jurriaus namų Nyvkuose. Su Anyute į namus atvaž iavome 23.40 val. , paskambinome ir laukiame. Po penkiolikos minuč ių mū sų keleiviai iš važ iavo, trumpas pasisveikinimas, ir mes nuvykome pas Jurriaus draugus. Brolis rodo kelią , į važ iuojame į tamsų kiemą , kaip visada nė ra kur suktis, apsisukame ir iš didž iai stovime vidury iš važ iuojant iš kiemo. Jurrius telefonu praneš a apie mū sų atvykimą , sulaukia atsakymo, kad dabar visi bus apač ioje. Gerai, stovime, laukiame.

Eina du vaikinai, sustoja, pasitaria, pastebi mus privaž iuojant maš iną , gestu nuleisti stiklą . Nuleidž iu stiklą , atidž iai ž iū riu – kaž kokie gotai ar tiesiog nesą monė : juodos akys, visi veidai auskaruose, keli ž iedai ausyse, tiesiog graž us! Aš klausiu:

- Ko tau reikia?

– O mes č ia ieš kome namo, adresas yra (skambina).

Pats š ioje srityje nesu vietinis, klausiamai sukau galvą į Jurrių . Jis tyliai iš lipa iš automobilio ir priartė ja prie neoficialių.

Į jį ž iū ri pavojingai (brolis dviejų metrų ū gio, aktyviai ž aidė krepš inį ir atitinkamai sveria), tač iau Jurrius tik nutarė parodyti reikiamą namą . Jie atidž iai jo klausė si, padė kojo ir nuskubė jo. Na, eik pas save, su Dievu.

Galiausiai iš eina Jurriaus draugai, pasisveikina, keturi keliautojai sė da į savo automobilį (Š koda Oktavia), laukia paskutinio automobilio (Toyota FJ Cruiser), kuriuo važ iuoja tik du ž monė s, ir leidž iasi į kelią.

Š kodos (taip pat Yura) vairuotojas drą siai ė mė si mū sų kolonos š turmano (š turmanas jam į pagalbą ), ė jome per vidurį , Cruiser už sidarė . Ž ytomyro plente nuolatinis remontas, kelias puikus, bet vienos juostos. Gerai, kad nors maš inų , atvirai pasakius, buvo maž ai, sunkvež imių vairuotojai buvo mandagū s, nuvaž iavo į š alį ir mus aplenkė . Mū sų kelyje nebuvo narų postų (GAI – Valstybinė automobilių inspekcija), bet paaiš kė jo, kad tai gerokai paspartino mū sų judė jimą.

Greitį nustatė „Š koda“, vos ropojome 60 km greič iu, tada tiesiose atkarpose į sibė gė jome iki 140. Mano už duotis buvo labai paprasta – sekite priekyje važ iuojanč io automobilio matmenis, ir viskas! Toks judesio variantas mane neapsakomai nudž iugino – vakare beveik nieko nematau, todė l daugiausia dė mesio skiriu intuicijai; -)))

Pakeliui prasidė jo maisto dalijimas tarp merginų ant galinė s sė dynė s, turė jome ir trupinių ; -). Tada viskas nurimo, ir tik mes su Jurriumi kartais persimetam keliais ž odž iais.


Be incidentų pasiekė me Sitny, po kurio turė jo bū ti nusileidimas nuo kelio į Pochaivą . Nuleidome greitį ir ramiai pravaž iavome pro Pochaivo ž enklą su kongreso rodykle. Jurrius iš karto piktai renka „navigatoriaus“ telefoną , teisinasi, kad š turmanas jam nutiesė kelią ! Gerai, laukiame apsisukimo.

Po keturių kilometrų apsisukome ir važ iavome atgal, pasiekė me posū kį ir...vė l skrenda Š koda! ! ! !!

Aš sulė tinu greitį , bet „Š koda“ nuvaž iuoja toli. Nieko nedaryk, vė l seku paskui ją : - (Jurijus jau ypač supykę s - iki pamaldų pabaigos reikia patekti į Pochaivo lavrą , nes tada po Š ventyklos stogu iš keliama Pochaivo Dievo Motinos ikona ir neturim laiko prisiliesti. turi viska ka galvoja apie š turmaną ir savo navigacinius gebė jimus... Vanč iai teisinasi, nes nė ra kuo pridengti. Kaimas mirkč ioja, aplenkiame porą retų ž igulių , maskvietis ir motociklas su vež imė liu.

Mes tyrinė jame Pochaivo lavrą.

Galiausiai į važ iuojame į Pochaivą , narš ome kupolu ir greitai atsiduriame prie Lavros. Iš metame maš inas pakelė se ir einame į š ventyklą . Pusė š eš ių , tad atrodo, kad jiems pavyko.

Prieš ais į ė jimą pagyvenusi moteris visoms moterims primena nepamirš ti pasipuoš ti š alikų ir...suknelių . Oi, merginos nepaė mė suknelių...Ač iū Dievui, suknelę galite pasiimti už.30 grivinų už statą (š iek tiek maž iau nei 5 doleriai). Merginos apsivelka sukneles ir einame prie į ė jimo. Ž velgiant į priekį galiu pasakyti, kad maž ai kas buvo su suknelė mis, matyt, š io formalumo niekas nestebi.

Š ventyklos garbei garbingai stovė jo elgetos ir luoš iai. Vieni stovi nusvirę ž vilgsniu, demonstruodami nuolankumą savo sunkiu likimu, kiti aktyviai bė ga prie skubanč ių į Š ventyklą ž monių ir pradeda ž iū rė ti jiems į akis tragiš ku ž vilgsniu, treti skelbia psalmes iš Biblijos, grė smingai ž velgdami į galimus rė mė jus.

Aš niekada neduodu baž nyč iose elgetoms ir kvailiams – tam turiu keletą priež asč ių . Pirma, prie baž nyč ių nesė di vargš ai, kurie sudaro savo kastą.

Elgeta yra ne finansinė bū klė , o principinga gyvenimo padė tis, duok jam galimybę dirbti, jis niekada su tuo nesutiks, nes jau DIRBA.


Einame į š ventyklą , apsiž valgome. Aplink kyla daž ytos sienos, viduryje daug ž monių . Pasukame į pagrindinę š ventovę , stovime. Než inau, ar Š ventykla neseniai buvo renovuota, ar tokios ryš kios spalvos gyvuoja jau daug metų , bet visi paveikslai atrodo lyg ką tik sukurti. Į lubas beveik neį manoma atsiž velgti, jos vis dar tamsios.

Pač ioje Š ventykloje atmosfera nė ra niū ri, o teigiama ir į kvepianti. Jeigu kitos katedros (Kelnas, Reimsas) savo didybe slegia ir kaž kaip nejaukios, tai tokio jausmo nė ra.

Maž daug po valandos pasiekiame piktogramą.

Eilę į ją reguliuoja didž iulis vienuolis, jis periodiš kai paleidž ia ž mones į aptvertą š ventyklos dalį , iš kurios jie jau patenka į ikoną . Š alia ikonos yra kazoko pavidalo sargybinis, kunigas ir pagyvenusi vienuolė , kuri periodiš kai nuš luosto ikoną.

Visi jie skubina tikinč iuosius: „Skubė k, skubė k, nedelsk“. Kiekvienas lankytojas prie piktogramos iš buvo ne ilgiau kaip penkias sekundes, o jį iš kart pakeitė kitas.

Iš einame į lauką , einame į š ventyklą . Tiesą sakant, tai visas pastatų kompleksas su unikalia istorija (rekomenduoju paskaityti internete). Viskas š varu ir tvarkinga, takai iš asfaltuoti, ž olė tvarkingai nupjauta, niekur nė ra š iukš lių . Visur urnos, griež tas senelis su š luota nepritariamai ž iū ri į minias parapijieč ių.

Ginam dar vieną š ventų relikvijų liniją , mane erzina eilutei vadovaujantis verslo dė dė.

Tiksliau mane erzina jo surž ikas: „Nestojame, greič iau pravaž iuojame“. Kalė dų eglutė s prilimpa, ar kalba rusiš kai ar ukrainietiš kai, ir toks laukinis ž odž ių miš inys, kuris nuvysta ausis.

Po stikliniais relikvijų kupolais, š alia labai SENOVAS senelis (aklas, pilkas ir raukš lė tas) vienuolio drabuž iais akimirkai už sideda ant galvos kepurę (ar š is galvos apdangalas kitaip vadinamas, než inau tikrai) apie š į š ventą jį . Ir jis net nepakelia galvos, bet ne visi neš ioja skrybė lę ! Jis mane aprengė , Anyutos nebė ra, Jurrius apsirengę s, o draugė s ne! Kartoju, jis nepakelia galvos, kuo vadovaujasi – paslaptis.


Jurijus ir Tanya pabė go tyrinė ti š ventyklos, o aš ir Anyuta pradė jome tyrinė ti apylinkes. Š ventykla stovi ant kalvos, nuo jos teritorijos atsiveria nuostabus Pochaivo vaizdas. Aukš tis visai neblogas (trisdeš imt keturiasdeš imt metrų ), š alia sukiojasi varnos, rytus gerai apš vieč ia Š ventykla.

Vis daugiau ž monių , autobusai vež a piligrimus miniomis.

Prie Š ventyklos yra didelė dė ž ė , kurioje prekiaujama baž nytine atributika ir suvenyrais.

Stovime nedidelė je eilė je, perkame artimų jų pageidavimu, imame ikonas ir pavyzdž ius. Š iek tiek į š oną pastebiu ant sienos maž ą dė ž utę , kurioje už stiklo yra piniginė s ir piniginė s. Į dė miai ž iū riu – po dė ž ute yra už raš as, kuris visus perspė ja, kad ta vieta š venta, bet piniginė s daž nai vagiamos. Ž inoma, bū sime atsargū s.

Gana daug už sienieč ių kalba lenkiš kai ir angliš kai. Į kvė ptas Jurijus palieka Š ventyklą , praneš a, kad jam dar reikia patekti į du strategiš kai svarbius pilies taš kus, ir vė l dingsta. Aukš tai virš ž emė s, bet š alia š ventyklos sklando vanagas (ar kaž kas panaš aus, aš jų nepaž į stu) ir atrodo plė š rū s ž iovaujantys balandž iai, kurių apstu prie Š ventyklos.

Netoliese pasigirsta pasipiktinę riksmai – š ios dvi moterys nepasidalijo vietos baž nyč ios atributikos eilė je.

Byla vos nepasiekė š turmo, kai priė jo kunigas ir griež tai papeikė muš tynes.

Stovime, grož imė s Š ventykla ir jos apylinkė mis, nieko nelieč iame, ne, tinka vyras chalatu, iš kurio ž velgia...sportinė s kelnė s. Griež tai mus apž iū ri ir sako:

– Iš kur jū s, jaunuoliai?

- Ar tau patinka š ventykla?

– Taip (kai nenoriu bendrauti, tampu itin santū ri).

- Mes aukojame Š ventyklai vardan Vieš paties (su gelež inė mis natomis balse)!

– Ar tai į sakymas?

Toks pož iū ris į aukojimą man nepatinka, o ir pats kunigas kė lė š iokių tokių abejonių dė l jo tikrumo. „Kunigas“ kiek susigė do, apsimetė , kad kaž ką toli mato ir dingo. Visur apstu sukč ių , Pochaivo lavros ministrantai neina su aukų dė ž ute į gatvę , pač ioje Š ventykloje yra konteineriai aukoms, kur prieš tai padė jome nedidelę sumą.

Galiausiai į gatvę susirenka visa mū sų kompanija ir sprendž iame, ką daryti toliau.


Iš pradž ių buvo planuota, kad nakvosime vieš butyje, bet apsigalvojome: nusprendė me aplankyti Š v. Onos š altinį , o š iandien grį ž ti atgal.

Kadangi navigatoriuje buvo neį manoma nuž udyti atvykimo š altinio „Š v. Onos š altinis“, o tikslių koordinač ių niekas než inojo, teko pasinaudoti klijavimo bū du – priė jau prie GAI pareigū no ir patikslinau jo kryptį.

Ieš kome š v. Onos š altinio.

Baigiame pietus ir leidž iamė s. Po deš imties minuč ių važ iavimo galutinai nesupratau, ė miau sustoti š alia ž monių ir aiš kintis kryptį . Galiausiai moteris ant dvirač io pasakoja, kad š altinis yra trys kilometrai tiesia linija. Puiku, bet už penkių kilometrų nieko neį vyko. Ept, sustabdau vyrą su strypais, klausiu, gaunu atsakymą - dar septyni kilometrai, kairė n, deš inė n, tiesiai, trumpiau, neaiš ku!

Na, visai ne silicis, o stebuklingas akmuo. Mandagiai atsisakome garbė s gauti š į stebuklą . Anyuta renkasi maudymosi kostiumė lį , mes su Jurriumi pakuojame magnetukus. Einame į š altinį.

Tiesą sakant, tai ne tik š altinis, bet ir visas kompleksas (baž nyč ia, š riftai, kai kurie neaiš kū s pastatai).

Daug autobusų su ukrainietiš kais numeriais visuose regionuose. Prie š altinio yra į spė jamasis ž enklas, kuris rekomenduoja ž iū rė ti daiktus, nes jie vagia! Š tai ž enklas, primenantis, kad tai š altinis, o ne paplū dimys! Turiu miglotą spė jimą , kad š i plokš telė atsirado po tam tikrų incidentų , susijusių su š io paprasto fakto nesupratimu.

Vanduo pavasarį gana purvinas ir š altas! ! ! ! ! Man, kuri laikau š altu maudytis bet kokį vandenį , kurio temperatū ra ž emesnė nei 25 laipsniai, nenuostabu, bet č ia vanduo buvo net + 4 laipsniai! Tokia temperatū ra č ia buvo beveik visada, vanduo teka ir nuolat atnaujinamas.

Taigi, mano panirimas į š į š altinį buvo aiš kiai atmestas, visi kiti buvo pasiryž ę nardyti.

Ypač droviems buvo du už dari š riftai (vyriš kas ir moteriš kas), likusieji galė jo laisvai patekti laiptais. Daug ž monių susigrū do, vieni skubė jo į vandenį , kiti persirengė , treti ž iū rė jo.


Anyuta ir Tanya nė rė į rū binę , Jurrius nusirengė ant laiptų , iš kilmingai padavė man visus daiktus ir nuė jo nardyti.

Turite tris kartus panardinti galvą į š altinį , prieš kiekvieną kartą perskaitydami trumpą maldą , paraš ytą tiesiai ant sienos. Jurrius į lenda į vandenį ir susimą stę s vaikš to ant kelių vandenyje. Priminsiu, reikia nerti stač ia galva, kas dvimetriniam broliui yra š iek tiek problematiš ka; -)) Beviltiš kai norė damas rasti gylį , Jurrius tiesiog pliaupia vandenyje, ir taip dar du kartus. Iš eina pas mane, apsirengia. Ir tik č ia pasirodo mū sų merginos!

Jie pritariamai ž iū ri į Jurrių , bando mane į tikinti. Tiksliau, Tanya bando, Anyuta tikrai ž ino, kad aš į vandenį nelipsiu. Gavę neigiamą atsakymą , jie draugiš kai skuba prie š altinio.

Oi, ai, ai, ai! ! ! ! ! Jis panirę s į mū sų grož ybes. Linksmai ir draugiš kai pasinė rė ir už bė go laiptais, nuotrauka atminimui ir rū binė je. Tuo tarpu Jurrius nusiteikę s kuo puikiausiai, juokauja ir apskritai spindi!

Tuo tarpu pasirodo mū sų draugai, su kuriais keliavome iš Kijevo. Jie taip pat nusprendė š iandien nuvykti į š altinį ir neatidė ti rytdienai. Ir vė l sveiki, ir kol kas dar kartą.

Nusprendž iu apž iū rė ti š altinio apylinkes. Randu sieną , joje praė jimą , už kurios yra kapinė s. Nedrį stu ten eiti, stoviu prie į ė jimo ir ž iū riu. Kapai seni ir tokio pat tipo (balti kryž iai), bet labai iš puoselė ti, daug gė lių ir kitų augalų.

Už administracinio pastato yra siurblinė , kurioje galima surinkti geriamą jį vandenį.

Tiems, kurie tuš č ių butelių su savimi neturi ar nori jų ieš koti, parduodami už pildyti plastikiniai pusantro litro buteliai (net su „firminė mis“ etiketė mis). Kaina daugiau nei humaniš ka - 3 UAH. (12 rublių ). Imu kelis butelius, nueinu prie masinos i bagazine, pakeliui mane sulaiko Jurrius ir taip pat einu apsipirkti. Č ia yra nedidelė varpinė , į tris varpus veda patys paprasč iausi metaliniai laiptai.

Kelias į Kijevą.


Dar š iek tiek laiko praleidž iame apž velgdami viską , kas mus supa, bet nė ra į ką ž iū rė ti, ir ketiname. Pajudame keliu, bet š turmanas kaž kaip keistai vaizduoja mano kelią . Stoviu kryž kelė je, galvoju, kai signalai iš paskos. Atsisuku – mū sų draugai „Š kodoje“. Na, š iandien mes neiš skiriami! ! ! ! ! Palyginam jo ir mano navigatoriaus ekraną , jie skirtingi, pasirenkame trumpiausią kelią ir dar kartą atsisveikiname; -)).

Grį ž tame namo, nuovargis pastebimas, bet jauč iuosi gerai.

Jurrius siū lo sė sti prie vairo, bet man patinka vairuoti dieną . Kelias laisvas, padengimas puikus, nuotaiką gadina tik daugybė greitį ribojanč ių ž enklų neaiš kiose vietose, o už jų ganosi kelių policija. Važ iuoji š imtą km per valandą , o toks į spū dis, kad stovi: - ((. Š tai ką reiš kia kietas asfaltas! Nusprendž iame vytis „gyvas“.

Š iltai atsisveikiname, iš daliname lagaminus ir grį ž tame namo, kur manę s laukia minkš ta lova ir mė gstama pagalvė.. .

Automatiškai išversta iš ukrainiečių kalbos. Žiūrėti originalą
Norėdami pridėti arba pašalinti nuotraukas į istoriją, eikite į šios istorijos albumas
Почаев, раннее утро.
В Храме.
Почаевская Лавра.
Вид со смотровой площадки Храма на Почаев.
Вид со смотровой площадки Храма на Почаев.
Вид со смотровой площадки Храма на Почаев.
Почаевская Лавра.
Верхушка Лавры.
Над одним из входов в Храм.
Ночевать в Храме можно, но ...
Рассвет.
Будьте бдительны!!!
Красота-а-а!!!!
Посетители идут в Храм.
Главный вход на территорию Лавры.
Анютина слабость - лошади...
Красиво, но все скупаются в Храме.
Вид на Храм снизу.
Источник Святой Анны.
Любимая!
Закрытые купели, слева мужская, справа - женская.
Юрриус окунается.
Юрриус после купания.
Источник Святой Анны.
Источник Святой Анны.
Источник Святой Анны.
Для особо одаренных...
Колокольня
Вход на кладбище.
Кладбище.
Обелиск на кладбище.
Бювет с целебной водой.
Бювет с целебной водой.
Бювет с целебной водой.
Деревянные магниты.
Главный купальщик :-((
Рынок, у входа в источник Святой Анны.
Паломники.
Мечта фетишиста, в двух шагах от Почаевской Лавры.
Panašios istorijos
Komentarai (11) palikite komentarą
Rodyti kitus komentarus …
avataras