Mano „Polaroid“ Lvovas
Polaroido neturiu : -( tikrai nė ra liū dna, kai turi seną iPhone. Kartais man tikrai sunku iš jo iš spausti tai, ko noriu, todė l mano vyras „po ranka“ su gera kamera. Aiš ku, pokš tas. Ž inojau, kad jis mane "pralenkiau" savo kokybe : -) bet noras parodyti SAVO Lvovą nugalė jo.
Neturė jau jokio supratimo su juo, iš skyrus vieną : rytinis atvykimas į koncertą , vakarinis iš vykimas namo Rivne. Liū desys. Ir gė da. . . Gė da, kad iki š iol nebuvo galima jo aplankyti ir iš samiau iš nagrinė ti. Dabar raš au ir suprantu, kad Lvovas man – kaip Italija. Ir atrodė , kad jis buvo, ir atrodė , kad jis sutryptas, bet...jis nematė visko.
Ir vasario 14-ą ją mums pavyko : -) Natū ralu, centras, vaikš to jaunos su saldainiais, baltos karietos vež a turistus, vestuvė s su fotografais, vaikai š liauž ioja po stelą , ž monė s veidus apnuogina š iltais spinduliais, balandž iai valgo sausainius iš rankų . , jaunimas su š irdelė mis ir gė lė mis...VOOOOOOOOOOOOOOT taip į kvė pė pozityviai ir parsivež ė namo pilna krū tine : -)
Ką aš kalbu apie Polaroid. Mane supras rankinių objektyvų gerbė jai ir profesionalai. Kartais tai yra akimirka. Š tai kur jis! o tu....ir viskas! ne! Spustelė jau telefoną kaip galė damas, todė l nuotraukoms pritaikiau Polaroid tipą . Kaip akimirka! Ir jis mano! o jis ir atmintis, o š tai jis. . . Lvovas, nuotraukose, tarsi gyvas : -)
Tenka vė l ir vė l už eiti, grož ė tis ž aluma, vaizdais iš Citadelė s, š ventyklomis, baž nyč iomis, už uosti wof ir š okolado kvapą , ukrainietiš ką kalbą , bendrauti su ž monė mis. Tai mū sų š alis, mū sų pasaulis, ir tik nuo mū sų priklauso, koks jis bus graž us.
