Šalis, kurioje gera alkoholikams ir milijonieriams.
Prieš kurį laiką organizacijos, kurioje dirbau, vadovybė klausė tų , kurie turė jo galimybę porai savaič ių priimti norvegų magistrantus, bū simus diplomatus, kurie specializuojasi Norvegijos ir Rusijos santykiuose.
Sutikau ir į sveč ius sutikau š viesiaplaukę plač iaakę Moną . Tada iš sinuomojau butą Maskvos Medvedkovo rajone. Tai nė ra labai klestintis rajonas. Nes sugedo mano maš ina, tada parvež iau Moną namo metro. Tai suteikė jai galimybę į vertinti visą Maskvos valandos ž avesį ir perė jimą į namus per tiesioginį bumę ir gopovniką . Kai lipome laiptais pas mane į penktą aukš tą , ji vis dar matė ant laiptų du mieganč ius benamius. Tad nenustebau, kai iš girdau, kad naktį ji perkė lė baldus prie savo kambario durų . Jos smegenims visko, ką ji matė tą vakarą , buvo per daug.
Po kelių mė nesių gavome Norvegijos už sienio reikalų ministerijos laiš ką su dė kingumu ir kvietimu atvykti į Oslą atsakomojo vizito. Taigi visai netikė tai man pavyko apsilankyti Norvegijoje ir ne visai kaip turistui, o kaip norvegų š eimos sveč iui.
Į monė pasidarė gera. Visi jauni arba seni tarptautiniai teisininkai. Visi MGIMO studentai arba MGU studentai arba, blogiausiu atveju, Morisoterezniki. Tač iau tarp mū sų buvo du veikė jai, kurie iš siskyrė . Pirmasis – vaikinas, atvykę s į Maskvą iš kaž kur Tiumenė s srities š iaurė je. Jis tai padarė pats. Susirado sau darbą . Jis pats padarė gerą karjerą . Ir jis buvo vargš as kaip baž nyč ios pelė . Beveik visą atlyginimą jis iš siuntė namo mamai ir dviem seserims. Jis tikrai turė jo iš draskytą kostiumą ir suplyš usius batus.
Antrasis yra bič iulis kaip iš pokš to apie ž ydą , kuris, jei bū tų karalius, gyventų geriau nei karalius, nes irgi š iek tiek siuvo. Jis, už imdamas geras pareigas, nuolat už siimdavo smulkiais ir nelabai aiš kiais verslais. Kaip bebū tų keista, labai pasisekė . Bet apie š iuos du š iek tiek vė liau.
Norvegijoje visi apsigyvenome savo sveč ių š eimose. Aš persikė liau į vieniš os motinos, vardu Eli, butą . Ji gyveno keturių kambarių bute su dviem dukromis Mona ir Liza.
Š iek tiek apie neturtingos norvegų š eimos gyvenimą . Eli butas buvo tarybos rū muose ramioje Oslo dalyje. Š iuose namuose gyveno arba neturtingi socialiniai darbuotojai, arba valstybė s tarnautojai. Eli savo kaimynuose turė jo dviejų ž vaigž duč ių Norvegijos armijos generolą ir tai buvo normalu. Na, norvegams viskas gerai. Butas buvo 150 - 180 metrų Didž iulis balkonas. Vieta automobiliui dengtoje aikš telė je ir skyrius bendrame rū syje. Vakarais mudu su Eli daug kalbė davomė s, o ji skų sdavosi savo elgeta gyvenimu. Bloga ž inia ta, kad jos automobiliui jau 8 metai (Volkswagen Polo), indaplovė jau nutraukta, ji tokia sena, o televizorius ne skaitmeninis. Tylė jau skuduru. Ir Eli turė jo maž ą vasarnamį ant fiordo kranto. Ir ji dirbo barmene vieš butyje.
Norvegai mus priė mė aukš č iausiu lygiu. Aplankė me parlamentą , pirmaujantį Norvegijos banką , universitetą , kuriame ruoš iami bū simieji diplomatai. Ten man atsitiko ypatingas į vykis. Aš nuė jau, taigi einu į tualetą . Ir ant durų už raš yti tokie ž odž iai - „Gutter and Jenter“. Na, manydamas, kad Jenteris yra kaip dž entelmenas, nuė jau ten. Pisuarų nebuvimas manę s netrikdė ir už sidariau bū delė je. Trumpai tariant, Jenter yra mergina. Po minutė s visa moteriš ka mū sų grupė s dalis į suko į tualetą ir, gerai, pradė jo č iulbė ti. Per tas kelias minutes apie moteris suž inojau daugiau nei per visą savo gyvenimą . Ir apie save, beje, taip pat.
Mus taip pat atvež ė į didž iausios Norvegijos naftos bendrovė s pagrindinį biurą ir, visų pirma, į valgyklą , kuri imitavo maitinimo stotį ant naftos platformos. Vaikinai! ! ! Buvo komunizmas. Kreveč ių salotos, š velni ž uvies filė , deš relė s, alus, geri vynai, viskis, bananai ir kiviai. Mes ten rimtai į sikū rė me. Po pusantros valandos mergina – spaudos tarnybos darbuotoja ė mė nervintis ir kaž ką cypti. Mes nereagavome. Tada ji panikavo ir padarė rimtą klaidą . Ji sakė , kad labai dž iaugiasi, kad vertiname „Statoil“ virtuvę , bet programą turime. O jei norime, viską , ko nebaigė me valgyti, galime pasiimti su savimi. Trumpai tariant, bufeto lentynose liko tik sultys ir mineralinis vanduo. Taip, net to neuž tenka. Po to ji iš gą sdinta mū sų paklausė , ko mes norime daugiau. Apsilankykite Statoil chemijos laboratorijose arba paž iū rė kite filmuką apie į monę , kur mū sų taip pat lauks graž ū s suvenyrai. Atsakymas aiš kus. Beje, dovanotas ž ibintuvė lis veikia iki š iol.
Viskas bū tų buvę gerai, bet oras nepasiteisino. Iš Maskvos iš vykome gerą pavasarį , bet Osle buvo š alta ir labai snigo. Mū sų lietpalč iai ir batai atrodė apgailė tinai.
Norvegija yra nepaprastai brangi š alis ir tik labai turtingas ž mogus gali sau leisti ką nors joje nusipirkti. Bet aš turiu uoslę . Ten radau parduotuvę pavadinimu „UFF“. Laisvu vertimu – tai „Š iukš lė s“. Buvo parduotų prekių , kurios buvo paš alintos iš prekybos kitose parduotuvė se. Aš nusipirkau sau graž ius geltonus aukš tus batus su į brė ž imu už.5 USD ir praš matnų avikailį su nuplyš usiu iš pjovu nugaroje už.12 USD. (Tada ž mona š ioje vietoje prisiuvo trikampį lopą . )
Š altis manę s nebegą sdino. Eli, pamatę s mane dalykus iš UVF, labai apsidž iaugė . Sakė , kad labai nori man ką nors padovanoti, bet nė ra pinigų . O jos kolegė barmenė tik teiravosi, ar turi draugę , kuriai reikia naujo slidinė jimo kostiumo, kuris netiko. Nemokamai. Ir dar keli dalykai. Aš , kaip svetingas ž mogus, pasakiau, leisk barmenui tempti viską , ko jam nereikia, ir esu pasiruoš ę s kaip paslaugą atimti iš Elijos kolegų visus daiktus, kurie netiko. Ir kodė l gerai, kad kaž kas iš nyksta? Ali paskambino visiems savo draugams ir kitą dieną turė jau važ iuoti į jos vieš butį ir pasiimti dovanų .
Dė l priež asč ių , visiš kai nesusijusių su mano asmeniu, mane priė mė nepaprastasis ir į galiotasis Rusijos ambasadorius Norvegijoje. Nuė jome su juo į ambasadą . Kalbė jausi su jaunais ataš ė , patarė jais ir tū kstantą jį kartą padė kojau sau, kad nenuė jau dirbti š iuo keliu. Tada nuė jome į vilą pas ambasadorių ir papietavome. Jie, ž inoma, gė rė . Ir jie gė rė dar. Mes apsikabinome. Dainavo dainas. Turė jau gerą laiką . O kai atė jo laikas man iš vykti, ambasadorius pasakė , kad tokiam š auniam ž mogui kaip aš neleis važ iuoti metro ir paskambino savo vairuotojui. Aš nuoš irdž iai atsisakiau. Bet nesė kmingai. Ambasadorius pasakė , kad kadangi kapas dabar yra broliai, tai jo automobilis yra mano automobilis. Ir tada privaž iavo didelis juodas mersedesas su numeriu D 001. Tač iau vė liava buvo už dengta. Vairuotojas, mū vintis pirš tines ir vilkintis brangų kostiumą , gavo už duotį nuvež ti mane kur tik noriu. Ir mes nuė jome į Eli vieš butį .
Eli iš karto supaž indino mane su visa komanda ir jie man atneš ė didž iulį maiš ą drabuž ių . Tai buvo ne tik krepš ys. Tai buvo maž daug mano dydž io ir, kaip paaiš kė jo, buvo trys slidinė jimo kostiumai, kelios poros naujų Levi's, megztiniai, marš kiniai, piž amos ir daug daugiau. Registratū ros darbuotojas, graž us dė dė , pasakė , kad, deja, negalė s manę s parvež ti namo, bet suspė s į metro. Ir tada aš galiu kaž kaip susitvarkyti. Aš kukliai atsisakiau, bet norvegas buvo už sispyrę s ir manę s vis klausinė jo – „Kodė l tu nenori? “. Teko prisipaž inti, kad buvau automobilyje. Tai nustebino jį , ir ne tik jį , ir beveik visi vieš buč io darbuotojai iš ė jo manę s iš lydė ti. Taip. Tai buvo pasakiš ka. Ambasados vairuotojas su lanku man atidarė juodo mersedeso bagaž inę , į kurią prisikimš au dovanotų , beveik iš mestų daiktų .
Vakare mudu su Eli pasikalbė jome ir ilgai bandž iau jai paaiš kinti, kad nesu ekscentriš kas milijonierius, o mersedesas ne mano ir net ne ambasadorius, o valstybinis. .
Tas vargš as vaikinas, apie kurį raš iau aukš č iau, galiausiai gyveno labai turtingo ž mogaus š eimoje. Senas paveldimas bajoras, dvarininkas ir milijonierius. Atvykimo dieną dė dė vaikinui davė tū kstanč io dolerių ekvivalentą ir paklausė , ką jis norė tų nusipirkti. Jis atsakė , kad batai. Jam labai reikė jo batų , nes jo batai priminė Kukryniksy karikatū ras apie Amerikos bedarbius. Na, jie nuė jo į atitinkamas parduotuves. Ne bato, o milijonieriaus prasme. Natū ralu, kad berniukas nieko nepirko. Už tokią sumą jis planavo apauti batus mamai ir seserims, o š iose parduotuvė se batai kainuoja vos apie tū kstantį . Ir tuo metu jis jau ž inojo, kad radau stebuklingą UVF, kur viskas praktiš kai nemokama.
Tač iau vaikinui buvo sunku. Jis mums skundė si, kad jis nepaprastai kenč ia. Tarkime, namo š eimininkas už klupo jį po vakarinė s arbatos pats plaunantis puodelį . Buvo pasiū lymas. . . Po to vaikinas atsisė do kampe ir pradė jo vartyti kaž kokį meno kū rinių katalogą . Priė jo namo š eimininkas, atsivertė puslapį , bakstelė jo iš pradž ių į jį , paskui į sieną ir pasakė – š tai. Scenarijus. Akivaizdu, kad po viso š ito jam buvo sunku atsineš ti ir paslė pti daiktus nuo UVF. Tač iau jis rado iš eitį pareiš kę s, kad netoleruoja kiš imosi į jo privatumą ir todė l nesutinka valyti savo kambario. Tai pavyko, o tarnaitė jam netrukdė .
Tač iau milijonierius prisiminė , kad vaikinas norė jo nusipirkti batus. O paskutinę dieną nuvež iau jį į Oslo centrą ir už savo lė š as nupirkau porą graž ių senamadiš kų TOD. Už.1100 dolerių . Vaikinas verkdamas pasakė , kad negalė s jų neš ioti, bet parodys už pinigus.
Antras neį prastas ž mogus iš mū sų grupė s nusprendė Norvegijoje į kurti nedidelį verslą . Pasiė mė su savimi vado laikrodį , degtinę , meduolius ir lizdines lė les. Osle jam nepavyko nieko parduoti. Jis net nepateko į policiją . Bet mus nuvež ė į praė jusių ž iemos olimpinių ž aidynių sostinę Lilehamerį , kur situacija buvo paprastesnė . Ir ten jis rado vaisių dė ž utę , suirusią , stovė jo pagrindinė je gatvė je ir, prisidengdamas nacionaliniu Š iaurė s Norvegijos menu, pardavė visas savo lizdines lė les kai kuriems amerikieč iams. Ir tada, kai mums visiems davė nemokamus bilietus į kiną , jis iš mū sų juos nupirko už.3 dolerius. Atsikė lę s prie kino teatro, jis bandė juos parduoti už pusę kainos. Norvegai nesuprato, kodė l pusę kainos ir sumokė jo visą sumą . Dė l to jis už kelionę už dirbo 800–900 dolerių .
Apskritai Norvegija man patiko. Ž inoma, ne viską supratau, bet š alis nuostabi.
Aplankiau, pavyzdž iui, vieno norvego jaunesniojo brolio armijos laidus. Tai buvo š ventė . Aplankiau kareivines ir valgyklą . Ten pasirinkimas gausesnis nei daugelyje „viskas į skaič iuota“ vieš buč ių . Ir tada jis guodė si š į vaikiną , kai dė l sveikatos nebuvo paimtas į kariuomenę .
Mane š iek tiek nustebino faktas, kad gatvė je prie manę s prilipo Muš kinka ir reikalavo pinigų , į rodinė damas, kad jis alkoholikas. Nusiunč iau ir pasakiau, kad ir aš ne kvailys gerti. Po to daug galvojau, bet vė liau viskas iš sisprendė .
Mona ir Lisa pakvietė mane į alaus barą atsigerti jų są skaita. Tai svarbu, nes bokalas alaus kainavo apie 13 USD. Aš buvau laimingas. Į sivaizduokite, kad dvi siautelė s blondinė s apsikabina jus iš abiejų pusių , juokiasi iš jū sų pokš tų , kartais buč iuojasi ir, svarbiausia, pač ios moka už girtavimą . AAAAA!!!!! ! ! Tai Valhalla. Ir tada pasirodo kaž koks aplaistytas š ū vis, griebia mano puodelį ir iš geria jį vienu gurkš niu. Na, aš rusas. Iš tiesino peč ius, į sitraukė į pilvą ir, sugriebę s niekš ą už apykaklė s, nutempė prie iš ė jimo. Ar manote, kad blondinė s man plojo7 Nesvarbu, kaip. Jie mane pasivijo ir į vyko keistas dialogas.
- Niklai!! ! ! Ką tu darai?
- tempiu jį į š altį , kad suprastų kas ir kaip.
- Niklaj! ! ! Tai alkoholikas!!! !
- Duc suprantama. Girtuoklis ir benamis. Iš veš iu jį į gatvę , porą kartų pabarsiu damas ir grį š iu. .
-Niklai, tai nehumaniš ka.
Todė l š is gundas iš manę s buvo atimtas, padė tas į mano vietą ir padovanotas litro bokalu alaus. O man skaitė paskaitą , kad alkoholikai yra sergantys ž monė s ir jų reikia gailė tis ir pirkti girtus, kad sumaž intų kanč ias. Taip!! ! ! Tai buvo netikė ta. Tikrai atsakiau, kad jei prisigersiu, bū tinai atvaž iuosiu į Norvegiją .
Tač iau dė l š ių norvegų nesusipratimų aš gana gerai praturtė jau. Kai vieni aktyvistai mane gą sdino gatvė je keistais klausimais, pareiš kiau, kad esu greitį valdantis narkomanas. Dė l to gavau apie tris š imtus vienkartinių š virkš tų ir apie š imtą nuostabių prezervatyvų . Nė ra blogo be gė rio. Maskvoje pardaviau š virkš tus. Ir kai kurie dovanoti drabuž iai. Su š iais pinigais vasarą skridau į Ispaniją .
Po velnių . . Dė l patirtų į spū dž ių visiš kai pamirš au Norvegiją kaip š alį .
Na, š tai jums turistinė funkcija. Kartą per metus. Pavasaris. Per kokias nors š ventes, pavyzdž iui, karū navimo metines, pagrindinė mis gatvė mis eina karališ kosios gvardijos ir jų orkestro paradas. Pagal tradiciją visas Oslo jaunimas eina savo keliu ir bando juos sustabdyti. Tikslas – kad bent vienas trimitininkas bū tų nederintas. Vaikinai valgo citrinas, merginos rodo krū tis. Jei jums patinka citrinos, ž alvario muzika ar krū tys, tai vieta jums. Labai nemė gstu muzikos ir citrinų , bet nuė jau ir patiko.
Izv. Turiu nuotrauką , bet tingiu jos ieš koti. Kelių knygų rankogaliai pakeis paveikslė lius.
