Klastingi Olandijos pakrantės vandenys
Tai buvo nuostabus sekmadienis. Viena iš tų pavasario saulė tų dienų , kurios milijonai laukia po ilgos ž iemos. Balandž io saulė vis dar š alta, toli ir atsargi, tik tyrinė ja ž emę prieš geguž ė s puolimą . Ž iema dar visiš kai nepasidavė ir tarp graž ių dienų stengiasi pasijusti vė siu vė ju ir niū riais koncertais su sugadintu oru. Dar ne vasara, bet tu supranti, kad kelio atgal nė ra, o kartu su besą lygiš kai prasidė jus dienai į naktį , dienai atkovojant kiekvieną minutę , vandens ir oro temperatū ra besą lygiš kai kils, kad vieną dieną leis tau. nusimesti skausmingai pavargusį ž irnių š varką ir pasiduoti bangoms suplė š yti į gabalus . Bet dar turime palaukti. Dar š iek tiek.
Tač iau visa š i psichinė kanč ia dė l oro lieka fone. Tarsi radijas mikroautobuse murkia su dusliu garsiakalbiu, kartais iš traukdamas mą stantį keleivį iš savo į vaizdž io, bet akimirksniu grį ž tantis pirmyn ir atgal.
Nyderlandai, kaip ir visas pasaulis, prieš darbo savaitė s pradž ią pailsė jo. Bedarbiai svajojo apie darbą , dirbantieji – kada jis baigsis. Gyvenimas tę sė si kaip į prasta ir visi kaž ko iš jo tikė josi. Tik tą akimirką apie nieką nesvajojau ir nieko nesitikė jau. Buvo laisva diena, š vietė saulė , linksmai degantis banglentininkas ilgai murmė jo jos kompoziciją . Neturė jau kamuolio, neturė jau maudymosi kelnaič ių , neturė jau aitvaro, iš plė š tas iš rankų į laisvę . Buvau paprastas praeivis su skrybė le ir batais, vaikš č ioję s didž iulė s Olandijos pakrantė s smė lio juosta.
Š alia č iulbė jo maž ieji, ž ilaplaukiai protai vaikš tinė jo su ne maž iau į spū dingais partneriais. Tie, kurie š iandien liko be partnerių , buvo vedž iojami š unys, kurie bė go palei vandens pakraš tį č irš kiaudami nuo besiverž ianč ių putų . Jū ros ir saulė s derinys kiekvienam priminė kaž ką savo. Apie tas nuostabias akimirkas, kurias visi siejo su poilsiu. Kai kurie Meksikoje, kiti Maljorkoje, kiti Tauridos krantuose. Tač iau š į kartą ateis kelionių metas. Tuo tarpu visi ramiai vaikš to š lapiu smė liu, gaudo mums reikiamas vitamino D dozes ir ž iū ri į į krantą iš mestas nevykusias jū ros ž vaigž des.
Su kolega slavu ramiai dreifavome pakrante, nerū pestingai plepė dami apie gyvenimo nuotykius ir iš vadas iš į vykio vietos. Vanduo tyliai iš tiesė savo č iuptuvus link mū sų , bet mes tik š iek tiek nukrypome nuo marš ruto, už leisdami jam kelią . Kai kurie vandens ropliai mus nuneš ė . Fotografavome, necivilizuotai bakstelė jome pirš tu ir garsiai linksminome save. Pamirš ę laiką ir erdvę , atsidū rė me ant smė lė to nerijos, atkakliai į sikibusios į vandens jė gą toliausiai. Š iek tiek pagalvoję , pabaigę mintį ir suplanavę rekolekciją , pasukome atgal. Ir tada mes pastebė jome neį prastą...
Iš pradž ių atkreipiau dė mesį į tai, kad ž monė s kaž kodė l į mus rodo pirš tais. Į tardama kaž ką ne taip, nepanikavau, o tiesiog atkreipiau dė mesį į nesusipratimą kolegei. Bet kai ė miau akimis tyrinė ti sugrį ž imo kelią , kaž kodė l neradau mū sų kelio su pė dsakais. Vanduo į tartinai judė jo aplinkui ir kaž kaip keistai pakeitė savo formą . Są monei atgijus, aš , sugriebę s kolegą už rankovė s, pasakiau: „Bė kim“. Jau judė dami pradė jome energingai sukti galvas ir š nibž dė ti situaciją . Faktas yra tas, kad negyvenant Olandijos, Prancū zijos ir tos pač ios Anglijos pakrantė je. Sunku numatyti tokį vaizdą . Tikriausiai vietiniai gyvena vietinio atoslū gio ritmu ir grafiką ž ino iš atminties. Tač iau kaip klastingai galite apgauti lankytojus.
Š tai kodė l vanduo tyliai slinko pirmaisiais upeliais, kuriuos paė mė me asinchroniš kai skirtingo stiprumo bangoms. Š tai kodė l, kai mes ten nuė jome, visi iš ten iš vyko. Š tai kodė l smė lis po kojomis kelionė s pabaigoje buvo neį prastai minkš tas. Kaip vė lai ateina į galvą galutinė s iš vados, kai iš jų vis dar nė ra daug naudos.
Kitoje kranto pusė je susirinko nedidelė olandų grupė . Visi kalbė josi, suko galvas ir parodė mū sų kryptimi. Vanduo atė jo ž aibo greič iu. Nusausinti didž iuliai sauso smė lio plotai susiaurė jo prieš mū sų akis, už leisdami vietą vandeniui. Vanduo greitai š niokš tė ir aktyviai tempė lygio juostą aukš tyn. Neiš mananč io stebė tojo galva, vandens lygio pakilimas puse metro ypatingo pavojaus nekelia. Tik pagalvokite, iki kelių , sakys jis, priprantantis, kad tokį vandens lygį Kryme galima rasti tik pirmuose du metrus nuo kranto. Bet Olandijai už tenka pusė s metro, galbū t, kad už lietų gerą pusę . Bent jau mū sų atveju per 10 minuč ių buvo už lietas geras treč dalis paplū dimio.
Atsiradę kitoje barikadų pusė je nesuvokiamai susiformavusioje smė lio sangrū dų saloje supratome, kad iš sigelbė jimas į manomas tik basomis kojomis ant vandens. Kuo greič iau galvosime, tuo maž iau nukentė s ir bus į mirkę vandens plotų . Esant tam tikram už sispyrimui ir tikintis geriausio, vienintelis iš sigelbė jimas bus bristi iki juosmens. Balandž io 5 d. , kai vandens temperatū ra, neduok Dieve, 12 laipsnių iki juosmens, aš nenorė jau eiti.
Viskas baigė si gerai. Važ iavome per š altus vandenis, rė kdami ir rė kdami audringai olandų publikai plojimai. Laimingi ir š lapi grį ž ome atgal, pakeliui pasidarę lengvų fotosesijų ir pasidalinę į spū dž iais.
Gerai, kad viskas gerai – pagalvojau, pamirš ę s, kaip buvo originale.
