Į Kambodžą? Niekada daugiau!!!
Į Kambodž ą ? Niekada......
Jei nesate aistringas keliautojas Pietryč ių Azijoje, tada, eidami į š ią kelionę , turė tumė te protiš kai ir fiziš kai pasiruoš ti...
Anksti ryte prasideda ekskursija iš Patajos į Kambodž ą . Nuo penktos ryto senas, „susidė vė ję s“ mikroautobusas, liaudyje vadinamas „mikroautobusu“, iš vieš buč ių renka mieguistus turistus ir su pirmaisiais auš ros spinduliais pagaliau į važ iuoja į trasą . Garsiai manevruojant tarp degalų sunkvež imių.130 km/h greič iu, karts nuo karto nusileisdama į kelio pusę , rizikuodama į kristi į griovį , mū sų vairuotojas suglumę s š ypsosi galinio vaizdo veidrodė lyje, reaguodamas į š auktukus mirtinai iš gą sdino keleivius. Bet musu skambutis transporto bendrovei nuramina, ir mes pagaliau važ iuojame iki pasienio..... Kambodž a pasitinka su nepakeliamu smarvu, purvu, karš č iu ir milž iniš ka eile pirš tų atspaudams paimti. Kelyje jau daugiau nei penkios valandos, pagaliau į sė dame į autobusą ir nustebę suž inome, kad iki dislokacijos vietos turime dar dvi su puse valandos, nuotaiką nuspalvina karš tas gido pasakojimas apie š ią „nuostabią š alį “, kur nė ra vaistų , nė ra kelių eismo taisyklių , nė ra į statymo, o kanapių geriau pirkti iš policijos. . . Papietavę , nesustoję vieš butyje, einame prie didž iausio Azijos ež ero Tonle Sap, kuriame gyvena nelaimingieji, nuskurdę vietnamieč iai, gyvenantys tiesiog laivuose, ž vejojant ir elgetaujant Netikė tu atradimu pramoginiame laive buvo gelbė jimosi liemenė s, nes perspektyva atsidurti š io tikrai didž iulio ež ero nuotekų bedugnė je nedž iugino. Dumbė damas ir kosė damas galingu varikliu, mū sų laivas slysta purvinu beribio rezervuaro pavirš iumi, iš didž iai aplenkdamas apgailė tinus vietinių niū rių elgetų laivus, purtydamas prieš nosį negyvas gyvates ir bandydamas ką nors parduoti. „Pamė gavę “ stebė ti kur nors belaikė je į strigusių č iabuvių gyvenimą , matyt, norė dami sustiprinti kontrastą , už sukame į juvelyrikos parduotuvę , kur paslaugū s pardavė jai „ant mė lynos akies“ už baltą jį auksą iš dalina sidabrą , o už smaragdus – ž alią kvarcą . Apsipirkimui lieka maž ai laiko, o tai, matyt, irgi yra plano apgauti mū sų naivius turistus, ir pasitikė dami, kad nusipirkome viską tikra, su palengvė jimu supratę , kad š i diena pagaliau baigė si, atvykstame į vieš butį , „ne gą sdinantis“ mū sų prabangą ir puoš numą .
Kitą dieną.5. 30 leidž iamė s į ekskursiją po Ankoro š ventyklas, esanč ias visai netoli mū sų nakvynė s vietos ir atsiduriame visiš kai kitame pasaulyje, be galo toli nuo vakarykš č ių į spū dž ių . Pajutome save nuostabiuose paž į stamuose peizaž uose. kiekvienam daugiau ar maž iau iš silavinusiam ž mogui, sunkiai neprarasdami to, kas vyksta tikrovė s, nedrą siai imame suvokti, kad galbū t sunki vakarykš tė diena nebuvo nugyventa veltui ir iš sitrins atmintyje, iš stumta naujų nepamirš tamų į spū dž ių .
Tada pavargę ir sukrė sti nuo to, ką pamatė me, nukeliaujame į krokodilų darž elį , garsiai vadinamą ferma, kur tingū s, purvu aplipę krokodilai, gulintys tarp apš iurusių cemento plokš č ių , drasko gyvą viš tą turistų pramogai. WFC eilė s, mes už sukite į odinių dirbinių parduotuvę , kuri stebina asortimentu ir kainomis.
Ir pagaliau mū sų kelionė baigiasi ir mes paliekame š ią karš tą , prakaituotą , š iukš lių pilną š alį , suglumę dė l bū tinybė s imti atvykstanč ių už sienieč ių pirš tų atspaudus. Ar kas nors norė tų č ia likti?....
