Mano gražus Neapolis. 7 dalis. Pasivaikščiojimas po miestą (tęsinys)

2020 Rugsėjo 20 Kelionės laikas: nuo 2018 Lapkričio 10 iki 2018 Lapkričio 17
Reputacija: +1229
Pridėti kaip draugą
Parašyti laišką

Tę sinys. Pradė kite č ia >>>

Nuo San Domenico Maggiore baž nyč ios, kvartalo tarp Via Tribunali ir Spaccanapoli gale, yra Sansevero koplyč ia, kurią aplankė me paskutinė s kelionė s metu. Man tai buvo stipriausias Neapolio į ž ymybių į spū dis.

Prie į ė jimo visada yra ilga eilė :

Į ė jimo mokestis buvo 6 eurai, galė jai nusipirkti audiogidą , bet rusų kalbos nė ra. Koplyč ioje griež tai draudž iama ne tik fotografuotis, bet ir kaž kodė l naudotis ž inynais. Priž iū rė tojai tuoj atvyksta. Teko skaityti paslapč ia. Todė l visos nuotraukos yra iš interneto.

Modernią iš vaizdą koplyč ia į gijo po septintojo Sansevero kunigaikš č io Raimondo de Sangro 1749–1767 m. rekonstrukcijos. Princas Raimondo garsė jo plač iomis chemijos, literatū ros, filosofijos, artilerijos ž iniomis,


karinė strategija ir kitos ž inių sritys; jis asmeniš kai vadovavo koplyč ios rekonstrukcijos darbams, į traukiant geriausius savo meto menininkus ir skulptorius, nubrė ž damas jų bū simų darbų temas ir svarstydamas jų vietą koplyč ioje. Dė l to Sansevero koplyč ia tapo solidž iu, iš baigtu ir gerai apgalvotu meno kū riniu, atspindinč iu plač ias ž inias bei masoniš kus jos kū rė jo į sitikinimus.

Š ventyklos skliaute yra didž iulė Francesco Maria Russo freska, kuri vadinosi „Sansevero rojus“ (1749). Daž ų , kuriais nutapyta freska, kompoziciją asmeniš kai sudarė princas Raimondo, per pastaruosius du su puse š imtmeč io nuo jos paraš ymo spalvos nei iš bluko, nei iš bluko.

Kolyč ioje yra daug marmurinių antkapių , kurie yra į vairių dorybių alegorijos, kurias sunku iš š ifruoti be į kalč ių .

Kolyč ios centre yra meistro Giuseppe Sanmartino (1753) sukurta marmurinė skulptū ra „Kristus po drobule“, dengianti Kristaus kū ną drobulė s audiniu. Atliktas aukš č iausiu meistriš kumu, atrodo skaidrus ir lengvas, nors pagamintas iš marmuro. Skulptū ra „Kristus po drobule“ – pripaž intas baroko meno š edevras, dž iuginantis ne vieną lankytoją . Net didysis Antonio Canova sakė , kad yra pasirengę s atiduoti deš imt savo gyvenimo metų , kad taptų š io kū rinio autoriumi.

Tarp garsiausių koplyč ios meno kū rinių Antonio Corradini sukurta Skaistybė s statula yra Cecilia Gaetani kapas,

princo Raimondo motina, kuri mirė netrukus po gimdymo.

Dar sudė tingesnė alegorija yra paminklas princo Raimondo tė vui Antonio de Sangro. Itališ kas š io paminklo pavadinimas „Disinganno“ į rusų kalbą iš verstas kaip „Burtų atsikratymas“. Antonio de Sangro po jaunos ž monos mirties gyveno netvarkingai ir net neapgalvotai, palikdamas sū nų Raimondo auginti seneliui. Suprasdamas tokio gyvenimo š vaistymo beprasmybę , Antonio atgailavo ir vė liau tapo kunigu.

Francesco Quirolo „Už kerė jimo paš alinimas“ yra garsiausias jo darbas. Paminklas vertingas dė l geriausių marmuro ir pemzos darbų , iš kurių pagamintas tinklas. Quirolo buvo vienintelis iš Neapolio meistrų , kuris sutiko su tokiu subtiliu darbu, likusieji atsisakė ,

manydami, kad vienu pjaustytuvo paspaudimu tinklas subyrė s į gabalus.


Kriptoje, dviejose vitrinose, vertikalioje padė tyje eksponuojami mumifikuoti vyro ir moters kū nai. Kraujotakos sistema (š irdis, arterijos, venos) iš lieka nepaž eista daugiau nei du š imtmeč ius. Iki š iol nė ra pakankamai paaiš kinta, kaip buvo iš saugoti š ie kū nai. Be to, anatomija princo Raimondo laikais neturė jo tokios aiš kios idė jos apie ž mogaus kraujotakos sistemos struktū rą .

Grį ž kime į Spaccanapoli, č ia jis vadinamas Via Benedetto Croce.

Pravaž iuojameVenecijos rū mai (Palazzo Venezia), pastatyti XV amž iuje ir 1412 m. Neapolio karaliaus Ladislao II padovanoti Venecijos Respublikai generaliniams konsulams Neapolyje. Galite į eiti į rū mus, pakilti į terasą ,

gerti kavą , yra suvenyrų parduotuvė .

Į ė jimas į rū mus yra per arką , kur galite dė vė ti Capone š eimos herbą . Į kairę nuo į ė jimo yra aš tuonioliktojo amž iaus atviri laiptai su trimis arkomis. istorinis Palazzo Venezia sodas, esantis vienoje iš lodž ijų . Į sodą galima už lipti rū mų laiptais.

Prieiname prie didž iulio vienuolyno komplekso Santa Chiara (Santa Chiara), skirto š ventajai Klarai Asyž ietei, Klarisinų ordino į kū rė jui.

1310 m. Roberto Anjou ir jo ž monos Sanč os iš Maljorkos nurodymu bazilika pradė ta statyti 1-ojo mū sų eros amž iaus romė nų pirč ių komplekso vietoje. Tam buvo pakviestas architektas Gallardo Primario.

Kairė je nuo baž nyč ios yra varpinė ,

kuris pradė tas statyti 1338 m. , tač iau dė l finansavimo trū kumo po Roberto Anjou mirties ir 1456 m. ž emė s drebė jimo baigtas tik 1604 m.

Iš „dekoracijų “ Santa Chiara baž nyč ios viduje – Dž oto freskos, taip pat Anž evinų karalių sarkofagai (Aragono valdovų pirmtakai). Galinė s sienos centre iš kyla Roberto Anjou kapas.

Daugiausiai lankytojų traukia ne pati baž nyč ia, o Klarisos seserų vienuolyno kiemas. Jis buvo pridė tas daug vė liau nei baž nyč ia – 1739 m. Jo galerijų sienos iš tapytos freskomis, suolai ir kolonos iš klotos majolikos plytelė mis. Pats vienuolynas buvo pavadintas majolika.

Majolikos vienuolynas yra 1739 m. sukurtas Domenico Antonio Vaccaro darbas. Architektas iš laikė griež tą gotikinę galerijos struktū rą , perdarydamas tik sodo alė jas, kurios vis dė lto buvo paverstos nuostabiu meno kū riniu.


Į sodą buvo perkelti du XIV amž iaus fontanai, vieną iš jų puoš ia keturios liū tų skulptū ros. Broliai Donato ir Giuseppe Massai palei alė jas esanč ias kolonas papuoš ė majolika su gė lių ornamentais. Apelsinmedž ių ir citrinmedž ių pavė syje pastatytus suolus puoš ianč iose plytelė se iš tapytos ž anrinė s antikinė s mitologijos ir neapolieč ių kaimo gyvenimo scenos, peizaž ai, vienuolyno kasdienybė s siuž etai. Į ė jimas į vienuolyną mokamas, 6 eurai.

Santa Chiara ribojasi su erdvia erdve Piazza del Gesu Nuovo, kurios centre yra Nekaltojo Prasidė jimo obeliskas (Guglia del Immacolata). Š is didingas baroko paminklas, pastatytas XVIII amž iuje pagal Giuseppe Genuino projektą , obeliską vainikuoja varinė skulptū ra, vaizduojanti Nekaltojo Prasidė jimo Dievo Motinos ikonografinį atvaizdą : Mergelė Marija vaizduojama be vaiko, po jos kojomis. yra mė nuo, ją supa tyrumo simboliai.

Baž nyč ia Gesu Nuovo (Chiesa del Gesu Nuovo) aikš tė je iš siskiria neį prastu briaunuoto deimanto formos akmens plokš č ių fasadu.

Jė zuitai jau turė jo š ventyklą Neapolyje,

Baž nyč ia vadinosi Naujoji – Gesu Nuovo, XVI amž iaus sandū roje jė zuitų transformuota. iš Renesanso Palazzo Sanseverino.

Graikiš ko kryž iaus formos trijų navų vidų vainikuoja kupolas, atkurtas po 1688 m. ž emė s drebė jimo

Ant į ė jimo sienos yra neseniai restauruota didž iulė freska „Heliodros iš varymas iš š ventyklos“ (F. Solimena, 1725).

Grindys, navų ir koplytė lių sienos apdailintos marmuru.

Pagrindinis altorius iš brangakmenių .

Mediniai paauksuoti XVII amž iaus ikonų dė klai. San Francesco de Ž eronimo koplyč ioje.

Antroje koplyč ioje deš inė je guli š v. Giuseppe Moscati (1880–1927), neapolietiš ko gydytojo, be sidabro, š ventuoju paskelbto 1987 m. , palaikai.

ir labai gerbiamas miestieč ių .

Jei keliausite Via Santa Anna iš Piazza Gesu Nuovo. . .

. . . tada iš eisime į graž ią aikš tę Monteoliveto, kurios centre yra fontanas, suprojektuotas Cosimo Fandzago (1671–1673). Bronzinė Ispanijos karaliaus Karolio II statula yra pagrindinė fontano dalis.

Už Palazzo Orsini di Gravina (1513–1549) fontano dabar yra Neapolio universiteto Architektū ros fakultetas.

Judė dami toliau Via Monteoliveto, galite pamatyti tokius į domius pastatus:

Pasiekiame į ė jimą į Š v. Onos Lombardietę baž nyč ią (Chiesa di Sant'Anna dei Lombardi), neapsakomas fasadas slepia tikrus lobius.


Baž nyč ioje stulbinanč ios mozaikinė s spalvoto marmuro grindys, ant sienų ir lubų (bet ne visose) Renesanso freskos, skulptū riniai altoriai ir antkapiai, o zakristijoje – nuostabios mozaikinė s medienos plokš tė s. Refektorių puoš niais freskomis iš darė Giorgio Vasari.

Toliau – San Sepolcro (Š v. kapo) oratorija, susidedanti iš dviejų kambarių . Antrame kambaryje – vienas iš baž nyč ios puoš ybos š edevrų „Pieta“ (Kristaus raudojimas), kurį.1492 m. nulipdė Modenos skulptorius Guido Mazoni.

Zakristiją nutapė garsus Renesanso menininkas ir ž ymus meno istorikas Giorgio Vasari; joje yra mediniai foteliai, papuoš ti iš kilaus meistro Fra Giovanni da Verona (1506–1510) inkrustuotais darbais.

Grį ž kime į Spaccanapoli,

kertame Via Toledo ir sukame į vaizdingą Montesanto vietovę (Montesanto).

Č ia yra gelež inkelio stotis, kurioje yra dvi Cumana ir Circumflegrea traukinių atš akos, metro stotis ir vienas iš keturių funikulierių , jungianč ių aukš č iausią Vomero kalvos vietą su miesto centru. Linijos ilgis – 825 metrai. Š ioje linijoje taip pat yra tarpinė stotis.

Č ia taip pat yra nedidelė rinka:

Iš lipame galutinė je stotyje „Morgen“, prie iš ė jimo pigiausias mano matytas mokamas tualetas (automatinė kabina) – 20 centų . Labai patogus.

Vomeras dabar yra viena prestiž iš kiausių Neapolio vietovių . Š ioje ramioje vietoje gausu muziejų , paminklų , parduotuvių ir istorinių kavinių .

Š iame rajone gyvena pasiturintys viduriniosios klasė s ž monė s, todė l gatvė se maž iau š iukš lių ir chaoso. Iš centro į jį patenkama vienu iš.3 funikulierių (laikas 5-10 min. , iš vykimo daž nis 10 min. ), taip pat yra metro stotis (Vanvintelli). Vietovė yra labai vaizdinga su nuostabiais vaizdais.

Taip pat yra miesto parkas Villa Floridiana. 1817 m. vilą į sigijo karalius Ferdinandas I. Vila buvo nupirkta Ferdinando I ž monai Luciai Partanno Migliacci. O vila jos garbei gavo Floridianos vardą , nes Ferdinando ž mona buvo Floridos kunigaikš tienė .

Sant Elmo pilis yra viduramž ių tvirtovė ,

pastatytas 1329-1343 m. š alia San Martino kartū zų vienuolyno Jie matomi nuo Vomero kalno beveik iš bet kurios miesto vietos.


Iš pradž ių pilis buvo Neapolio į tvirtinimas ir apsauga nuo jū ros, dalyvaudama beveik visuose istoriniuose miesto į vykiuose. Jis pastatytas ž vaigž dė s pavidalu su š eš iais pylimais ir tarsi dominuoja miesto peizaž uose.

Š alia pilies yra Belvedere San Martino apž valgos aikš telė , iš kurios apž velgiamas visas Neapolis.

Juodasis „į trū kimas“ yra lygiai tas pats Spaccanapoli. Š į kartą virš uje pū tė stiprus vė jas, net sunku buvo fotoaparatą iš laikyti tiesiai.

Po pilimi yra San Martino vienuolynas (Certosa di San Martino), pastatytas 1368 m. , ir to paties pavadinimo baž nyč ia.

Kelis kartus perstatytas. Modernią iš vaizdą sukū rė tas pats garsusis Cosimo Fandzago. Š iuo metu vienuolyno sienose veikia San Martino muziejus (Certosa e Museo di San Martino). Į ė jimas mokamas, kaina 6 eurai.

Š į kartą į vienuolyną nė jome, bet turime ką nors palikti kitai kelionei.

Nusprendė me grį ž ti pė sč iomis garsią ja Via Pedamentina (Pedamentina San Martino), sakoma, tai laiptai, susidedantys iš.414 laiptelių , einantys Vomero kalvos š laitu ir jungiantys istorinį Neapolio centrą . Vaikš č ioti juo į domu, bet varginantis, nusileisti dvideš imt už truko minuč ių .

Ž monių beveik nebuvo, nors anksč iau č ia bū davo labai daug ž monių . Š tai kadras iš filmo „Vakar, š iandien rytoj“ su Sophia Loren, kilusia iš š ių vietų .

Lė tai pasiekė me laiptų į Corsa Vittorio Emanuel pradž ią .

Po pietų jautė mė s pavargę ir jau buvome nuvaž iavę kelias autobusų stoteles palei Corso, o tada nusileidome laiptais.

Norė dami pamatyti Palazzo Mannajuolo – pirmuosius gelž betoninius rū mus Neapolyje, esanč ius Via Filangeri gatvė je, ir vieną sė kmingiausių Liberty architektū ros pavyzdž ių mieste. Verslininko ir inž inieriaus Giuseppe Mannajuolo už sakymu š is iš skirtinis rū mai buvo pastatyti 1910–1911 m.

Ypač į spū dingas vakarinis pastato fasadas, kurio pakaitomis iš gaubti ir į gaubti elementai dedami dirbtiniu kupolu.


Tač iau pagrindinis traukos objektas yra kinematografiš kai dengti pastato laiptai – stulbinantis elipsė s formos kū rinys, papuoš tas kaltinė s gelež ies parapetais ir reljefiniais marmuriniais laipteliais.

Tada ė jome paž į stamu keliu palei pė sč ią jį per Chiaia. Pakeliui už sukome pasiž valgyti į Palazzo Chelamare – vienus graž iausių renesansinių rū mų mieste, pastatytus XVI a. Tada buvo pridė ta koplyč ia, projekto autorius buvo garsus italų architektas Ferdinando Fugu.

Vė l Plebescito aikš tę einame prie Neptū no fontano, kuris dabar yra didž iulė je Municipio aikš tė je (Piazza Municihio),

kuri driekiasi nuo Rotuš ė s iki Jū rų stoties.

Neptū no fontanas per savo istoriją kelis kartus persikė lė iš vienos vietos į kitą . Pats paminklas buvo pastatytas Giovanni Domenico D'Auria pagal š veicarų architekto Domenico Fontana projektą XVII amž iaus pradž ioje. Kuriant fontaną taip pat dalyvavo skulptoriai-architektai Michelangelo Naccherino, Pietro Bernini ir Cosimo Fandzago.

Tai už baigia mū sų kelionę į Neapolį . Visiems patariu aplankyti š į graž ų , gyvą miestą .

Automatiškai išversta iš rusų kalbos. Žiūrėti originalą
Norėdami pridėti arba pašalinti nuotraukas į istoriją, eikite į šios istorijos albumas
Panašios istorijos
Komentarai (8) palikite komentarą
Rodyti kitus komentarus …
avataras