„Stendalio sindromas“ arba tokia kitokia Italija.
Iki š ios kelionė s Italijoje buvo tik Venecijoje. Kaip ir Venecijai, buvo ilgos – 3 dienos. Į spū dž iai nepamirš tami! Bet, kaip sako mano kompanionas, Venecija – ne Italija, tai VENECIJA! Ir č ia yra galimybė š iek tiek paž velgti į Italiją . Geras kelias per graž ią ją Slovė niją . Negalite pritaikyti kitų epitetų tam, kas mirga už autobuso lango. Balandž io pabaiga, viskas ž ydi ir kvepia saldž iai. Aš tiesiog norė jau paimti oro buteliuką ir pavadinti „Blooming Slovenia“. Deja, kuo arč iau Italijos, tuo prastė ja orai. O š tai Paduja ir, deja, nedidelė pavasarinio lietaus š lapdriba. Bet ar tai mus gą sdina? Susipaž ink su gidu ir eik. Neslė psiu, kad prieš ruoš damasis kelionei apie Padują ž inojau tik apie Š v. Antano baziliką (nes esu katalikas) ir Scrovegni koplyč ią (nes apskritai mė gstu tapyti). Gidas pakankamai papasakojo apie miesto istoriją ir nuvyko į Š v. Antano baziliką . Arba š lapdriba, arba jis myli š ią vietą , bet mums pasisekė . Jis mums tiek daug parodė ! Ir buvo verta. Vieta, sakau jums, yra tiesiog nepaprasta. . Apž iū rė jome Tamsos Dievo Motinos (nes brunetė s) koplyč ią , apž iū rė jome Š v. Luko koplyč ią . Antano koplyč ioje buvo laiko stovė ti prie sarkofago. Mane pribloš kė daugybė nuotraukų su padė komis ir praš ymais Š v. Antanui. Laiko Relikvijų koplyč iai už teko. Labai į domi vieta. Architektū rine prasme jis savo iš vaizda kiek panaš us į San Marco Venecijoje (su apvaliais kupolais), tač iau viduje – stilių miš inys. Nuostabus dalykas, bet man atrodė , kad viduje jo tiesiog begalė . Magnolijų kieme, deja, magnolijos dar nepraž ydo. Tada tę sė me ekskursiją po miestą . Netoli paminklo Gattamelatai Donatello darbas nesuž avė jo. Prato della Valle yra labai graž us, net ir lyjant. Piazza delle Erbe, Palazzo della Ragione – visa tai graž u, o š alia universiteto taip pat smagu. Ten baigusieji susirenka draugus ir š venč ia. Jie nudaž yti daž ais, na, apskritai visuomenė s pionierių stovykla. laikai. Apskritai vaikš tome po miestą pirmadienį , vietinių gyventojų maž ai. Perkame suvenyrus. Fotografuojamė s prie garsiosios kavinė s Pedrocchi (kavinė be durų ). Vasaros ž aidimų aikš telė dar neveikia, bet nė ra kada už sukti į vidų . Nusiperkame omarone vyno (12 euru, bet labai norim) ir tada palyda pasisiū lo valandė lę pasivaikš č ioti po miestą , bet vė liau atvaž iuoti į Romą , na ir kas? Neatspė jo! Ponios „į domioje padė tyje“ ir moterys „vyresnė s nei 70“ prieš . Ir lietus baigė si, o oras – tik stebuklas, bet mes važ iuojame į Romą . Kelias į Romą praė jo jau tamsoje, tač iau už lango blykč iojo viliojanč ios kalvos, nuklotos š viesų girliandomis. Man patiko Paduja, bet jautė si per menkas ir kaž koks paslaptingumas, nepaisant akivaizdaus universiteto miestelio paprastumo. Roma! Roma! ! Roma!! ! Visi keliai veda į ją . Oras normalus, debesuotas, š iltas, nelyja, bet visi su skė č iais. Savotiš kas gidas ekskursiją pradeda nuo aikš tė s. Ispanija. Pasakoja gana į domiai, su humoru. Venecijos aikš tė , pl. Navona, Via Corso, Panteonas ir, ž inoma, Trevi fontanas. Iš visų pakartojimų mane pribloš kė Trevi fontanas. Na, ne kaž kas, kas bū tų pritrenkę s, o tiesiog pasirodė į domiau nei tikė tasi. Likusi dalis graž u, negraž u, nesakysiu. Pamirš au paraš yti, kad senovė s romė niš ka Romos dalis (atsipraš au už tautologiją ) mane maž ai domino. Apž iū rė jome visus į manomus griuvė sius nuotraukose, bet sutarė me gyvai, jei pavyks, tai pakeliui (laiko maž ai). Baigę apž valgą pajudė jome Vatikano link. Prireikė daug laiko vaikš č ioti iki jo. Keista, kad pakeliui nieko į domaus nesutikome, o į Vatikaną patekome, kaip man atrodė , pro kaž kokias galines duris. Vatikanas ir jo muziejai man labai patiko, na, ką spė jome pamatyti. Labai gerai, kad gidas turi audiogidus. Skamba puikiai, istorija į domi. Praeiname kelis Pinakoteko koridorius. Mane suž avė jo Pieta Michelangelo (jis man patiko viskas ir visur) ir Geografinių ž emė lapių galerija. Apskritai jau š iame etape Didž ių jų vardai pradė jo „raibuliuoti smegenyse“, taip, taip, ne akyse, o smegenyse. Iš ė jome į kiemą su Kū giu ir skulptū ra Kamuoliukas kamuoliuke. Kaž kodė l ž olė s visai nė ra. Gidas vedė mane prie Siksto koplyč ios plano ir viską smulkiai paaiš kino. Ir š tai JI – galutinis visos mano kelionė s tikslas – Siksto koplyč ia. Asmeniš kai ji mane tiesiog pribloš kė . . Seniai studijavau kiekvieną jos pieš inį , skaič iau, kaip jis buvo sukurtas, visas istorijas ir apkalbas, bet dabar raš au ir nevalingai nugara perbė ga š altukas. Ji didingai graž i ir daug didesnė , nei į sivaizdavau. Tada turė jome grį ž ti visą marš rutą , kad pamatytume Rafaelio strofus. Š ie keli kambariai nė ra taip reklamuojami kaip Siksto koplyč ia, bet vis tiek yra į domū s. Mano bendraž ygis sakė , kad jam jau skauda kaklą , bet paskui jį nusineš ė . Tai graž u! Ir č ia yra premija! Norė dami iš eiti iš Vatikano muziejų , vė l pravaž iavome Siksto koplyč ią . Petro katedrą jau aplankė patys. Grandiozinis! Ir tuo pač iu kaž koks lengvumas, derinamas su griež tumu. Bet, sakykime, keliai nedrebė jo. Iš Vatikano nuvykome į Š ventojo Angelo pilį , perė jome tiltą per Tibrą . Taikinys buvo Pitza del Popolo. Iš ten jie ė jo Via Corso. Parduotuvė s į domios, kainos taip pat. Neatsispirdama nusipirkau kitą laikrodį (namuose, internetinė je parduotuvė je, pasirodė.10 eurų pigiau). Vė l ė jome pro Plaza de Españ a. Anksč iau mė gau italų madų š ou „Moteris po ž vaigž dė tu dangumi“. Jie visada vykdavo š ioje aikš tė je. Ė jome palei aikš tę . Venecija ir daug griuvė sių iki Koliziejaus. Apė jome Konstantino arką , laukė me saulė lydž io ir beveik iš ė jome iš miesto į vieš butį . Gal laiko maž ai ir dar reikia klaidž ioti Romos gatvė mis, než inau, bet miestas, kaip sakoma, „neuž kabino“. Į domus? Taip! Graž i? Taip! Kas tada? Nenusiminiau, nes jau ž inau, kad yra „mano“ miestai (Praha, Amsterdamas, Budapeš tas ir Paryž ius), ir yra „ne mano“ (Viena, Berlynas). Ž inoma, jei pasitaikys galimybė , tikriausiai neatsisakysiu dar kartą apsilankyti š iame mieste. Pavargę , ž iū rė dami į padarytas nuotraukas, nė neį sivaizdavome, kas mū sų laukia rytoj. Rytas. Oras geras ir iš vykstame iš Romos. Florencija pirmyn! Už autobuso lango Rojus! Na, aš taip ir į sivaizdavau. Vynuogynais nusė tos kalvos, namai, mė lynas dangus ir visa tai maudoma auksinė s saulė s. Tai Toskana. O č ia – miestas į duboje tarp kalvų . Ne, č ia ne miestas, o papuoš alų dė ž utė . Florencija! Č ia bet kokio epiteto nepakaks. Tokių nuostabių , kerinč ių vietų nė ra daug. . Į spū dž ių apie š į miestą nesugadino nei gidas (papasakojo apie miestą , fragmentiš kai nesusiję s), nei grož io apstulbusi turistų minia. Apskritai neblogai 1.5 valandos ekskursijos ir einame į Uffizi galeriją . Č ia ir pravertė kelionė s vadovas. Ji daug pasakojo ir rodė (nors su vadovu bū tume paž iū rė ję dar daugiau). Michelangelo, Leonardo da Vinci ir Botticelli! Venera ir Primavera. Grož is! Tada mes patys grį ž ome prie jų . Mane, na, beveik per jė gą , mano kompanionas nuvedė nuo jų . Kai iš ė jome iš galerijos, iš į spū dž ių tiesiog nenorė jau niekur eiti, o tiesiog atsisė sti ir sustingti. Č ia, deja, teko atsisakyti lankytis Brancaci koplyč ioje. Ekskursija po galeriją truko apie 2 valandas. Kurį laiką juo vaikš č iojome patys. Bendras laikas 16.30. Gidas pasakė , kad per toli eiti ir jau bus už daryta. Tada grį ž ome pasivaikš č ioti į Duomo. Labai norė jau į kopti į Bruneleschi kupolą , bet kompanionas mane atkalbė jo. Sė dė jome ir grož ė jomė s Ponto Vecchio, tai yra. nes jis nebuvo į trauktas į paž intinę kelionę . Pakeliui apž iū rė jome parduotuves (krepš iai ir pirš tinė s, ponai). Papuoš alai ant tilto. Graž us, nepigus. Kairė je nuo tilto yra prekybos centras. Nusipirkome chianti, prosciutto, gorgonzola. Atvykome į Palazzo Piti. Mes sė dė jome. Ir tada į Piazzale Michelangelo. Saulė lydis artė jo, bet keltis nebuvo jė gų . Kas buvo, jis mane supras. Bet aš ten pakilau. Patikė k manimi, buvo verta. Florencijos vaizdas tiesiog nuostabus. Mė gavosi saulė lydž iu. Tada į sijungė foninis apš vietimas. Magijos jausmas ir tam tikras minč ių chaosas iš to, ką jis matė , truko kurį laiką . Ir vis dė lto ū mus netekties jausmas, kaž kas graž aus, kuris prabė go ir nepateko į rankas. Aš aros pasipylė . Mano kompanionas taip pat tylė jo. Tada jis pasakė , kad tai tikrai į domus miestas ir jei norė č iau, galime č ia sugrį ž ti. Galbū t Stendhal buvo teisus. Trys graž ū s Italijos miestai – Paduja, Roma ir Florencija ir kokie jie skirtingi.
