Tiesą sakant, šį kartą nevažiavau į Italiją... Milaną. Tęsinys
Pradė kite č ia >>>
Grį š iu. Santa Maria delle Grazie baž nyč ia pagaliau atidaryta. Tik š viesos jame tiek maž ai, kad nufotografuoti beveik neį manoma, galima sakyti, nenaudinga.
Iš principo visose baž nyč iose, kurias aplankiau š ios kelionė s metu, buvo prieblanda, fotografavau beveik aklai, nelabai tikė damasi, kad vė liau pavyks ką nors iš traukti iš filmuotos medž iagos.
Š iek tiek istorijos: vienuolyno kompleksas, kuriam priklauso baž nyč ia, buvo pastatytas antroje pusė je. > XV a. architektas Guiniforte Solari Milano kunigaikš č io Franč esko I Sforcos už sakymu – toje vietoje, kur koplyč ia, skirta Š v. kadaise buvo , Gailestingumo Mergelei. Kitas Milano kunigaikš tis – Lodovico Sforza – nusprendž ial paversti š ventyklą š eimos kapa >ir pakvieskitel tuomet ž inomą architektą Donato Bramanterenovuoti š ventyklą . >
Architektas padidino pastatą , vainikavo jį nauju kupolu ir perstatė kanceliariją .
Apsidė s dekoravimo iš iš orė s detalė s
Lunetė virš pagrindinio į ė jimo
Jei Solaris pastatė baž nyč ią gotikiniu stiliumi, tai Bramante š ventyklai suteikė romaninio stiliaus bruož ų .
Į domu: tarp Santa Maria delle Grazie baž nyč ios ir Sforcų š eimos pilies buvo iš kastas tunelis. >
Nuo XVI amž iaus vidurio. Santa Maria delle Grazie baž nyč ioje vyko Inkvizicijos teismo posė dž iaikuriam vadovavo dominikonų kunigai. Teismas buvo panaikintas 1785 m. , kai Milaną valdė Habsburgai.
Mergelė s karū navimas, 1632 m.
Š alia baž nyč ios, adresu 65 Corso Magenta, yra Atellani namas.
Baž nyč ia atsispindi Atellani namo stikle
Š iek tiek istorijos: tai buvo dvariš kių ir diplomatų š eima, tarnavusi Sforcų kunigaikš č iams. 1490 m. kunigaikš tis Lodovico Moro padovanojo š eimos galvai du gretimus pastatus su sodu gatvė je Borgo delle Grazie, š iandien d. Corso Magenta. Š eimos paveldė tojai gyveno dvare iki XVII a. . , namui turė jus kitus savininkus, tač iau jo pavadinimas iš likę s. O Atellani namas garsė ja tuo, kad 1498 metais kunigaikš tis Lodovico Moreaupadovanojo didž iajam Leonardo vynuogyną – kaip padė ką už ilgametę tarnybą – didž iulis sklypas, kurio dalis buvo dabartinė s srovė s teritorijoje Atellani namo sodas.
Į domu: po menininko mirties vynuogynas buvo už mirš tas keturis š imtmeč ius. Ir staiga, restauruojant 1943 m. sugriautą pastatą , buvo rastas ne tik vynuogyno planas, bet ir organinė medž iaga, kurios pagalba mokslininkaisė kmingai atpaž ino vynuogyno DNR. vynuogių (iš analizavus dirvą ir stebuklingai tiriant iš likusias š aknis), kurią už augino pats Leonardo: paaiš kė jo, kad tai Malvasia di Candia Aromatica. 2015 m. vė l pasodintos tos vynuogių sė klos, o 2018 m. surinktos pirmasis derlius. laiko. em>
Dabar yra muziejus La Vigna di Leonardo (Leonardo da Vinci vynuogynai).
Sprendž iant iš atsiliepimų ir nuotraukų internete, vieta labai į domi ir nepaprastai graž i.
Nuotrauka iš muziejaus svetainė s
Pagal informaciją svetainė je galite ten patekti kaip grupė s dalis, prieš tai už sisakę laiką . Galbū t yra kokių nors bilietų likuč ių , kuriuos galima nusipirkti tiesiai kasoje, bet man nebebuvo į domu.
Kelių š imtų metrų nuo Santa Maria delle Grazie, Corso Magenta, yra Chiesa di San Maurizio al Monastero Maggiore (San Mauricio baž nyč ia), kuri už kariavo mano š irdį prieš.6 metus. Miesto gyventojai ją vadina Milano Siksto koplyč ia.
Jau papasakojau apie ją , todė l tiesiog parodysiu ką tik nufotografuotą nuotraukos.
Paskutinį kartą į bė gome į baž nyč ią , kai praė jome pro š alį , lankytojų buvo vos keli, niekas neribojo laiko. Dabar prie į ė jimo stovė jo 2 ž monė s, teko š iek tiek palaukti – į leido kelis ž mones, prieš tai nuskenavę kiekvieno skiepų paž ymė jimo QR kodą .
Visos viduje esanč ios sienos yra visiš kai padengtos ryš kiais paveikslais, iliustruojanč iais š ventų jų gyvenimus, Kristaus kanč ios istoriją , taip pat kasdienį dvariš kių gyvenimą (pavyzdž iui, Bentivoglio klano narių portretai, galinga š eima, sumokė jusi už daugumą dekoratyvinių elementų š ioje š ventykloje).
Iš parapijos į vienuolinę dalį jiems buvo leista persikelti tik tada, kai iš ten iš vyko visi lankytojai. Ir tada jie taikliai paž velgė į laikrodį , tarsi aiš kiai parodydami: „jū sų laikas baigė si“ (c).
Nedidelis nukrypimas: kai nuė jau prie durų , vedanč ių į vienuolyno dalį , ten stovinti palydovė pradė jo man greitai kaž ką sakyti. Atsipraš iau, kad nemoku italų kalbos. Angliš kai jis taip pat greitai burbtelė jo, bet pamatę s mano plač iai atmerktas akis paklausė , iš kur aš . Man gė da, kad nemoku anglų kalbos, bet prisipaž į stu – iš Ukrainos. Atsakydama ji iš girdo: „Suprantu, reikia kalbė ti lė tai. “
Taip, lė tai, praš au! Ač iū!! !
Kluzentas, iš kurio iš ė jimas yra tiesiai į Corso Magenta
Kai iš ė jau iš baž nyč ios, eilė je prie į ė jimo jau buvo 15 ž monių .
Kitas taš kas buvo Chiesa di Sant'Alessandro in Zebedia (Chiesa di Sant'Alessandro in Zebedia, kirtis paskutiniame skiemenyje). Ji nė ra pati ž inomiausia, skaič iau apie ją iš vienos turistė s, ž iū rė jau nuotraukas google maps. . . Pradė jau domė tis. Į montuotas į marš rutą .
Greitai su fotoaparatu,
Pasukau neteisingai pakeliui ir š iek tiek pasiklydau. Susukau planš etę su ž emė lapiu į tą ir tą...
„Jei nerandi kokios nors baž nyč ios, reikia kreiptis į vietinius seniū nus – jų karta pamaldesnė ir, kaip taisyklė , geriau paž į sta savo miestą “, – prisiminiau savo mintį , kuri ne kartą man padė jo Italijoje .
Tuo metu iš alė jos iš ė jo susituokusi pora, kurios amž ius buvo toks paž engę s, kad atrodė , kad vos eina. Ir jie vos nekalbė jo atsakydami į mano klausimą . Bet jie iš kart nurodė kryptį .
Nedidelė je aikš tė je prieš baž nyč ią vyksta aktyvus jaunimo vakarė lis – š alia yra Milano valstybinio universiteto Už sienio kalbų fakultetas.
Aikš tė prieš baž nyč ią tokia maž a, kad nė ra kur eiti norint graž iai nufotografuoti visą pastatą .
Bandydamas sutalpinti baž nyč ią į vieną rė mą , į ė jau į prieš ais esanč io namo arką . Vartai buvo atviri, o mane patraukė prie arkos sienų stovi praš matni medinė...kaž kas panaš aus į spinteles. Nufotografavę s paž velgiau į kiemą su viltimi „apž iū rė ti“ iš arč iau. Aha! : )
„Privati nuosavybė , tu negali“, – sustabdė mane jaunas vyras, pasirodę s iš kaž kur už kampo.
Kai grį ž au namo, smalsumo paskatintas ieš kojau „Google“. Paaiš kė jo, kad už klydau į Palazzo Trivulzio Brivio Sforza kiemą .
Kadaise š ie rū mai garsė jo praš matniais vakarė liais, apsupti prabangiais baldais, graž iais gobelenais ir daž ytomis lubomis bei daugybe ž vakidž ių , kurios ryš kiai apš vietė rū mų patalpas. Iš kilmes vaiš ino padavė jai auksiniais daž ais.
Š eima taip pat turė jo nuostabią istorijos ir meno objektų kolekciją : "relikvijos nuo Romos epochos iki Renesanso, nuo slapto Ludovico Sforcos antspaudo iki Nerono taurė s buvo iš mė tytos po rū mus, tarp retenybių buvo Leonardo da Vinci rankraš tis, ž inomas kaip Trivulziano kodeksas. Visos rū mų relikvijos ir iš likę meno kū riniai dabar eksponuojami Castello Sforzesco muziejuose“.
Bet atgal į Chiesa di Sant'Alessandro Zebedia mieste.
Istorinė pastaba: baž nyč ia pastatyta XVII a. pradž ioje, tai buvo vienas pirmų jų baroko pastatų Milane. Pastato idė ja siejama su kardinolu Federigo Borromeo (jis taip pat į kū rė Ambrosianbiblioteky).
Skirta Š ventajam Alesandro, Romos legionieriui, gyvenusiam IV amž iaus pradž ioje atsivertusiam į krikš č ionybę . em>ir tapę s pamokslininku atsisakė garbinti pagonių dievybių , už ką buvo sugautas ir į vykdytas mirties bausme.
Atidž iai paž velgę į baž nyč ios fasadą pastebė site, kad jame dera du stiliai: renesansas – griež ta formų simetrija ir stač iakampiš kumas apatinė je dalyje, o plastika, barokinių linijų kreivumas virš utinė je pakopoje. (timpanonas ir varpinė s).
Deja, viduje buvo taip tamsu, kad net nemač iau.
Ar visada toks apš vietimas, ar italai dabar taupo elektrą , bet š viesa krito taš ke:
centre esanč ioje sakykloje, papuoš toje brangakmeniais,
prabangus kiotas su Mergelė s Marijos atvaizdu ir keliomis koplyč iomis.
Net neprisimenu altoriaus, „iš iš spalvoto marmuro, brangakmenių ir pusbrangių akmenų jis laikomas vienu turtingiausių Milane.
Są ž iningai, dė l prieblandos dingo noras ilgai už sibū ti katedroje ir nuė jau į treč ią baž nyč ią – Santa Maria presso San Satiro. Prieš tai iš San Alessandro Zebedia mieste, du nedideli kvartalai palei Via Torino.
Apie San Satiro suž inojau prieš.6 metus – deja, tik grį ž ę s iš kelionė s į Komą ir Madž orą . Prieš ingu atveju, eidami Via Torino, tikrai į eitume į vidų .
Baž nyč ia yra nedideliame kieme, į spraustame tarp namų , ir jei apie tai než inai, pro ją lengva praeiti nepastebė jus. Iš galinė s š ventyklos pusė s ribojasi 10 amž iaus romaninė varpinė . – vienas seniausių mieste.
Santa Maria presso San Satiro vadinamas Renesanso perlu ir vienu iš Donato Bramante š edevrų . Tai buvo pirmasis neseniai iš provincijos į Milaną atvykusio architekto darbas.
Š iek tiek istorijos: IX a. Arkivyskupas Ansperto da Biassono nedidelę koplyč ią paskyrė Milano š ventajam Satyrui, š ventojo Ambraziejaus broliui, Milano globė jui.
1480 m. greta koplyč ios buvo nusprę sta statyti naują baž nyč ią Mergelė s Marijos garbei. Santa Maria presso San Satiro reiš kia Š ventoji Marija š alia Saint Satiro. Projektas buvo patikė tas tuomet maž ai ž inomam, bet jau perspektyviamarchitektei Bramantei. Turė damas labai maž ą plotą , Bramante tvarko pastatykite š ventyklą su trimis navomis, sukurdami perspektyvos ir gilumo iliuziją viduje.
Jis nutapė altorių taip, kad tik 90 centimetrų gylio apsidė s skliautas atrodytų tū resnis ir gilesnis.
Vė liau iš radingas Bramantė s sprendimas taps ž inomas kaip trompe l'oeil stilius ir bus plač iai naudojamas baroko architektū roje.
Į domu: Yra viduramž ių legenda, susijusi su freska, kuri puoš ia pagrindinį altorių . Jaunuolis, matyt, kenč iantis nuo psichikos sutrikimo, peiliu dauž ė Madonos ir vaiko freską . Ir staiga iš freskos pasipylė tikras kraujas.
Vaizdas liunetė je virš piktogramos iliustruoja š ią istoriją .
Baž nyč ios krikš tykla
Via Torino gatvė je minios ž monių . Tai viena seniausių Milano parduotuvių gatvių , kurioje kadaise buvo į sikū rę į vairios dirbtuvė s ir parduotuvė s. Dabar č ia veikia nebrangių itališ kų ir pasaulinių prekių ž enklų parduotuvė s: KIKO, Tezenis, ZARA, Guess, Terranova, Alcott, Tally Weijl ir kt.
Tač iau net iki Covid laikais nepamenu tiek daug ž monių gatvė je.
Laikas nenumaldomai artė ja 18.00 val. O dar norė jau pabė gti nufotografuoti graž ios aš tuonkampė s Š v. Gotardo baž nyč ios varpinė s ir paž iū rė ti į Piazza Mercanti: gal š į kartą pavyks patikrinti akustinį efektą , kuris atsiranda tik tam tikrame aikš tė s taš ke. . ; )
Pamirš au net maistą , o eiti kur nors pavalgyti taip pat nebelieka laiko.
Prisimindami, kad „visi keliai veda į Romą “, tai yra į Milano katedrą , o nuo jos iki Sforcos pilies tiesiai Via Dante, pasukite į katedrą . Jis visai netoli, bet vis tiek pasineriu į maž as gatveles, tikė damasis pamatyti ką nors į domaus.
Aikš tė je prieš ais katedrą yra dar daugiau ž monių . Apylinkė se vyksta pasivaž inė jimai, atviros kavinių zonos, kaž kur groja muzikinė grupė...Galva sukasi nuo triukš mo ir mirgė jimo, net š iek tiek pasiklystu, bandydamas iš ten iš eiti. : )
Į spū dis, kad visi Italijos gyventojai atvyko į Milaną savaitgaliui.
Skubu į Sforzesco. Kaž kur pakeliui mane pristabdo trys jaunos damos, praš ydamos nufotografuoti jas kartu. Akivaizdu, kad pastebė ję fotoaparatą mano rankose, jie pagalvojo, kad aš turiu tam patirties. Naivu!
Skrendu per pilį , fotografuoju už pakalinę pusę („vestuvinis tortas“ centrinio bokš to fone jau tapo paž į stamas):
Ir lygiai 18.00 einu į autobusą...
Tę sinys. . .
P. S. Per visą dieną nuė jau 15.5 tū kstanč io ž ingsnių . Iš viso.
