Dvidešimt dvi dienos vienos kelionės. Dvyliktoji diena
Pradė kite č ia >>>
Š ią dieną rytas prasidė jo namuose: vandens procedū ros, pusryč iai, vanduo ir „stabdis“ kelyje. Apgaulingai, paž eisdami eksperimento grynumą , į ė jome į Ristorante Vallecchia.
Kavos nebuvo galima virti ant dujinė s viryklė s ir gyvenimas prarado prasmę . Mus pasitiko besiš ypsantis senolis, vyresnis nei septyniasdeš imt metų , o jo moč iutė kiek jaunesnė – susitikome, bet aš pamirš au jų vardus. Jie yra restorano, kuriame kartu su terasa gali apsistoti du š imtai ž monių , sutuoktinių , kurie savo verslą vykdo nuo praė jusio amž iaus 70-ų jų pradž ios, savininkai. Už sisakė me du espreso kavinukus ir porą saldž ių tū belių - visi subombarduoti, davė me 4 eurus ir porą eurų į pylė me smulkmenų , kad iš lygintume kainas su tokios kokybė s Kijevo. Senelis atsisė do su mumis ir domė josi mū sų kilme, kur esame Italijoje, kur dar važ iuosime.
Iš visų jė gų stengiausi pademonstruoti savo italų kalbą , bet greitai aprū gau ir į jungiau vertė ją , pokalbis už sitę sė apie dvideš imt minuč ių .
Suž inojome, kad tik š iame restorane yra unikalū s sgabei" ravioliai ir sgabei (jie buvo festivalio meniu), ir mes turime visa tai iš bandyti. Paklausta, kokio vyno reikia tiramisu, š eimininkė atsakė – atneš ė už kimš tą butelį Marsala DE VITA CREMOVO 0.75 l. Ė miau, daugiau nemač iau tokio prekinio ž enklo, o skonis iš skirtinis, saldumu primena alkoholį , o skonis panaš us į Black Doctor, bet abu labai apytiksliai. 15 eurų seneliui ir butelis nė rė į kuprinę . Iš dviejų rū š ių mė sos – avienos ir jautienos – gaminami ravioliai labai primena totorių burtininkus – taip juos vadina Lietuvos totoriai ir karaimai. Mano anyta, karaimų , daro juos geresnius, daug geresnius. Rytinė kava buvo visas dienas restorane – 0.8 euro už porciją , t. y 21 UAH.
Eikime į penkias ž emes – Cinque Terre (Cinque Terre,
arba kaip restorano savininkas paraš ė ant servetė lė s – Sinque Tere).
Valekija – Manarola
Jei esate atvež tas į š ias dalis, atsisegkite maž iausiai penkioms dienoms, kitaip gailė sitė s iki laiko pabaigos arba turė site grį ž ti. Ž emių nė ra penkių , sau suskaič iavau deš imt: Lerici (Lerici), San Terenzo (San Terenzo), La Spezia (La Spezia). ), Portovenere (Portovenere), penki nacionalinio parko kaimai ir kelias SP38, iš kelių apž valgos aikš telių , iš kurių atsiveria š imtai tū kstanč ių č ia atvyksta dė l „iš troš kusių “ ir „kenč ianč ių “ homo-turistico.
Strada Provinziale 38, į skaitant nusileidimus į kaimus, pranoksta visus kelius, kuriais anksč iau ė jau – tiek grož iu, tiek sudė tingumu, virstanč iu pavojumi, bet Tai verta. Paprasti ž monė s ten atvaž iuoja traukiniais iš La Spezia ar Levanto, kai kurie – jū ra. Pats normaliausias automobilyje, ir bū tent jie gauna visas panoramas,
š ių vietų grož is ir ekstremalumas.
Yra Via dell'Amore – Meilė s kelias, ji yra ž ydros spalvos kelias, ji yra į simylė jė lių kelias, aš pavadinau jį pavojingu keliu, matydamas, kaip akmuo iš virš aus nuskriejo kumš tis, laimei, praė jimas už darytas.
Iš Specijos kelias sparč iai kyla aukš tyn, padarydamas septynis posū kius per verstą , ir č ia svarbu nepraleisti akimirkos, kai La Spezia į lanka ir Portovenerė atsiveria visoje savo š lovė je, mes jį praleidome, o atgal mums pavyko nufilmuoti tai:
Temsta, nebuvo nuotraukos, turė jau pavogti š ią nuotrauką iš interneto:
Prieskonių į lanka
Iš virš aus galima į vertinti ir į sivaizduoti lordo Bairono kelią , kuris nuplaukė nuo Portovenere iki Lerici – beveik š eš is kilometrus.
Neketinome aplankyti visų parko miestelių ,
todė l Riomaggiore paleido, bet pasuko link Manarolos ir nerasdami parkavimo vietų atsistojo kelio paš onė je po akmenine siena, tokių buvo daug.
Ž vejų kaimelis, daug restoranų su ž uvies meniu.
Sustojome prie baž nyč ios penkioms minutė ms. . .
. . . iš kurios matė me namus ir terasas. . .
. . . sukurta ir į rengta darž ovių sodams, vynuogynams.
Takai palei š ias terasas eina aplink visą kalną ir eina link gretimo miestelio, mes ė jome link Korniglijos.
Graž ū s – ir patys namai, prilipę prie uolos ir vienas prie kito. . .
. . . jū ra su vos matomomis valtimis, aukš tis ir skardis per metrą nuo tavę s, visa tai sukuria š ių vietų iš skirtinumą ir patrauklumą . Yra apž valgos aikš telė , bet nė jome, nes nuo kelio matė si geresnė panorama. Pradė jome leistis pagrindine gatve. . .
. . . prie jū ros, č ia tunelis. . .
. . . vedantis į Meilė s kelią .
Taip pat yra paplū dimys. . .
. . . kurį lanko daugiausia mieste apsigyvenę turistai, Monterosso nubrė ž ė me paplū dimį , į kurį galima važ iuoti automobiliu. Korniglija netoli, bet jo pasiekti neį manoma – už daryta, krenta akmenys, o mes nesiruoš ė m.
Taip iš sprendž iamas klausimas su tais, kurie paliko mū sų pasaulį – krematoriumas ir kapinė s su urnomis. . .
Turistai taip pat domisi tuo.
Ir taip š eimininkas sugalvojo į ė jimą į sodą , nesumaž indamas jo dydž io, netrukdydamas kelyje praeivių .
Yra kelionių agentū ra. . .
. . . kur galima leistis į ekskursiją jū ra po penkias ž emes – tikriausiai puiku.
Vynuogių presas:
Jie gamina vyną ir alyvuogių aliejų , bet viskas auginama tose pač iose maž ose terasose su smė liu ir akmenimis,
š ios opuncijos vaisius. . .
. . . taip pat į sijungia – sultys labai naudingos viskam. Ž monė s dirba, iš savę s iš spaudž ia viską , ž emę , jū rą ir turistus.
Toliau turime vykti į Kornigliją , maž iausią miestelį iš penkių . Kai jie iš ropojo į kelią , jis pastebė jo, kad automobilis suvalgė kur kas daugiau degalų nei turė jo – aukš tis, statumas ir gali neuž tekti kelio atgal. Navigatorius parodė artimiausią degalinę Levanto mieste, iki kurios yra 25 km ir beveik valanda kelio. Levanto idealiai tinka turistams, norintiems pamatyti kuo daugiau Ligū rijos pakrantė s – Bonasolla, Sestri Levante, Rapalo, Portofino, Genuja š iaurė je ir pietuose yra tai, ką aš bandau pasakyti.
Levante važ inė jome po miestą , nuvaž iavome iki krantinė s su didž iule automobilių stovė jimo aikš tele ir paplū dimiu. Nusprendė me č ia plaukti negaiš dami laiko, Monterosso neį siž eistų , o debesys artė jo iš Korsikos.
Atgal, su keliais sustojimais (labai maž ai apž valgos platformų ), nuė jome tiesiai į Kornigliją , ž velgdami į Monterosso iš virš aus. . .
. . . kartu su tavimi, ž inoma, to nuslė pti neį manoma. Š ioje vietoje. . .
. . . pasivijo "Prado" su Č ernigovo numeriais, mirktelė jo jam tolimosios š viesos, o jis nuskendo ir dingo iš akių .
Nusileisti automobiliu į Kornigliją yra labai į domu ir į domu – aš negalė jau du kartus praleisti pakilimo metu ir turė jau pasiduoti, leisdamasis apie trisdeš imt metrų (kitaip), atlenkdamas š oninius veidrodė lius – jie už kliū va. aš . Kelkraš č io nė ra, ratai deš imt centimetrų nuo skardž io. Bet aikš telė je vietų apstu, maž ai kvailių tokiais keliais važ iuoja, bet, kaip ž inia, pasiseka.
Na, labai maž a Korniglija, labai atmosferiš ka, jauki, viskas matoma.
Maž ame kvadrate. . .
. . . sė dė jo kavinė je, tada už lipo į aukš č iausią taš ką , ž iū rė jo į Manarolą , į debesis, nuo kurių pradė jo lyti.
Praė jo š eš ios valandos nuo mū sų kelionė s pradž ios,
važ iavome namo, kur panoramos ne ką prastesnė s.
Tę sinys č ia >>>
