Trys valtyje, skurdas ir šunys. Užbaigimas
Pradė kite č ia >>>
Dė ka beveik visiš kos ramybė s, mums pavyko perplaukti į lanką ir už lipti ant ją dengianč ių uolų iš pietų pusė s. Gelbė tojas mumis nesirū pino, š į kartą jo nematė me. Norė jau rė kti iš laimė s! Jautė mė s kaip pasaulio už kariautojai, stovė dami tiesiai ant didelė s uolos. Magelanas su Kolumbu! Vadikas š iek tiek paniro po uola ir netgi atrado gyvybę . Vanduo buvo skaidrus – pirma, akmenys, antra, ramybė . Prieš tai bandž iau nardyti Agondoje, bet visiš kai nieko nemač iau – purvinas! Tada pagaliau supratome, kaip auga austrė s. Tiesa, tai buvo labai maž i egzemplioriai, bet dabar bent jau suž inosime, kaip tai atrodo. Tik než inau, kada mums prireiks š ių ž inių .
Kai grį ž ome, paaiš kė jo, kad vandenyje praleidome apie valandą . Verka jau pradė jo nuobodž iauti. Buvo vidurdienis, ir mes nusprendė me grį ž ti atgal.
Buvo labai š ilta, o prieš lipant į kalvą teko panirti dar tris kartus. Savanoje buvo tiesiog nepakeliamai š ilta! Bet mes vis tiek paš alinome mums prilipusį tuk-tukerį . Tiksliau, aš pamojavau, o Verka silpnai bandė prieš tarauti. Aš jį nuskabiau. Jau iš naudojome „papildomų “ rupijų atsargas kelionė je laivu. Ir tikriausiai veltui! Kai pasiekė me kaimą , aš vė l pradė jau lygiuotis ir deš ra.
Į ė jusi į kavinę susukau nosį – daž ai vis dar kvepė jo. Norė jome iš vykti ir ieš koti kitos vietos, bet padavė jas mums pasiū lė prisė sti tiesiai virš upė s kaip dostarkhanas. Atrodė , kad nė ra smarvė s, pū tė lengvas vė jelis. Š irdis dauž ė si, visą kū ną spygliavo adatos ir bet kurią akimirką bijojau nuvaž iuoti. Nusipraususi po č iaupu są lyginai š altu vandeniu, pasijutau kiek lengviau. Taip, kas man negerai? Tie du bent chna!
Visiš kai nenorė jau valgyti, nors, iš skyrus sė klas, š iandien vis tiek nieko nevalgiau. Ir jau dvi valandos. Už sisakiau masala arbatos (su pienu ir prieskoniais) ir pomidorų sriubą .
Pasakiau, kad už sutaupytus du š imtus rupijų verč iau nusipirksiu kokį skudurą . Padavė jas, jau pripratę s prie mū sų , paklausė , ar esame š eima? Mes juokė mė s ir pasakė me taip! Mes esame š vedų š eima!
Atė jo laikas apsipirkti. Nieko neplanavau pirkti, iš skyrus kokosų aliejų ir Himalajų maisto papildus, neva labai veiksmingus. Bet kai pamač iau, kokius ryš kius, didelius paklodes jie turi, nusprendž iau, kad man jie tikrai reikalingi, kad vasarą pasislė pč iau kaime. Nekenč iu apsipirkti, bet staiga man patiko prekybos procesas! Tiesa, prieš iš vykdamas š ią temą gerai iš studijavau ir š iek tiek iš maniau. Viskas atrodė tiksliai taip, kaip raš ė š ios bylos ekspertai. Su teatrališ kais akių vartymais iš abiejų pusių ir š ū ksniais "Yu killin mi! " Tiesa, niekad nepavyko kainos numuš ti tris kartus. Nusipirkau du lakš tus po 2x2 – vieną su Buda, vieną su Š iva po 550 rupijų . Verka nupirko porą pareo už.300 rupijų . Kitoje parduotuvė je nusipirkau juokingas savadarbes haremo kelnes už.300. Bjauri pardavė ja pasidavė , pagyrė savo prekę : „Ž iū rė k, koks dizainas! “ Aha, po velnių ! Couture!
Ir tada Verka nusitempė mane į iš paž iū ros brangią parduotuvę . Ten buvo oro kondicionierius ir pardavė jas grynaveisliu veidu, kuris atrodė kaip Kapoor arba Bachchan. Jis turė jo gamyklinių marš kinė lių ir tunikų už.200–300 rupijų . Sugrė biau kelis gabalus, bet viskam neuž teko pinigų ! O, aš turė jau valgyti maž iau! Ne, apsipirkti yra blogis! Opijus ž monė ms!
Baigę pirkti skudurus, sukaupė me romo atsargų . Liko tik nusipirkti vaisių . Nusiuntę Vadiką su š lamš tu į vieš butį , su Verka nuė jome į darž ovių parduotuvę . Stintuojame ir einame pas save, nieko nelieč iame. Priekyje – karvių banda. Pamatę mū sų pakuotes, visi tarsi už uominai apsisuko ir puolė link mū sų . turė jau bė gti. Taigi po to maitinkite juos agurkais!
Prieš dieną mū sų gidas Aleksandras gavo praneš imą per viber, kad mū sų pervež imas į oro uostą , kaip ir tikė jomė s, bus 00 val. Pradė jo krauti bagaž ą . Mes su Vadiku nusipirkome tris plastikinius butelius po 0.75 romo ir vieną maž ą.0, 18 suvenyrinį buteliuką .
Jie to nebeiš tvė rė , kad netaptų į ž ū lū s, ir sunku vilkti. Verka nupirko du butelius. Jos kuprinę ir mū sų lagaminą jie suvyniojo į maistinę plė velę , kurią paė mė taupus draugas, o mū sų krepš ys nebuvo iki galo supakuotas, todė l š į reikalą palikome vė lesniam laikui. Atsisveikinome su jū ra ir mano reikalavimu nuė jome miegoti 21.00 val. Norė jau nustatyti ž adintuvą pusei vienuolikos, bet Verka neklausė ir nustatė vienuoliktai. Ir jei ankstesnė mis naktimis miegojome idealiai (neskaitant to, kad neramus buitis prieš draugę , kuri turė jo didelių problemų su miegu, kartais paž adindavo jos oš imu), tai š iandien, deja, niekas iš mū sų nemiegojo. Nors buvo į jungtas ventiliatorius, buvo tvanku. Iš kaž kur atė jo uodai ir į kando Vadką . Jis pradė jo niurzgė ti. Tada Verka nuė jo atsigaivinti, ir mes iš girdome jos cypimą . Kai ji iš ė jo, aš jos paklausiau, kas atsitiko? Nors numaniau, kas tai buvo. Ji sakė , kad į ž ū lus tarakonas nusprendė lipti jos koja! Brrr! Ir vakaras nustojo bū ti niū rus. Netoli vieš buč io kaž ką statę darbuotojai nusprendė š iandien sunkiai dirbti iki vė lumos.
Be to, pusę vienuolikos pradė jo lyti! Tai, matyt, ir buvo mano negalavimų priež astis! Dar pusvalandį pagulė ję jie atsistojo. Vadikas toliau krovė si daiktus, o aš nuė jau į vonią susitvarkyti. Tai, ką pamač iau veidrodyje, pirmiausia panardino į siaubą , o paskui į isteriš ką juoką . Dieve, kas tai? Tu negali bū ti tokia graž i pasaulyje! Po akimis puikavosi ryš kiai raudoni puslankiai. Tai baltos dė mė s nuo akinių per kelias minutes, kai gulė jau veidu aukš tyn paplū dimyje, sugebė jau sugerti š iek tiek saulė s. Man nespė jus nieko padaryti, š viesa už geso! Pač iu laiku! Anksč iau tai nutikdavo periodiš kai, bet dieną š viesos nereikė jo, o naktį irgi nereikė jo. Planš etinis kompiuteris turė jo laiko į krauti, ir gerai! Už dekite ž vakę ir ž ibintuvė lį . Kaž kaip apvyniojo maiš ą folija. Ir lietus niekada nesiliauja! Kaip suneš ti daiktus į automobilį ? Mes patys suš lapsime iki odos ir suš lapinsime daiktus. Tač iau jie vis tiek buvo š lapi. Maudymosi kostiumė liai ir rankš luosč iai niekada visiš kai neiš dž iū vo ant mū sų iš temptos virvė s tarp dviejų palmių , o likę namuose gulė ję daiktai taip pat buvo permirkę drė gmė s.
Tada š i problema iš nyko į antrą planą ir aš pradė jau galvoti, bet ar jis iš vis ateis? Liveniak padorus! Staiga nukris kaž koks purvo srautas ar nuoš liauž a? Taip, niekada negali ž inoti! Aleksandras mū sų pirmojo ir vienintelio susitikimo metu pasakė , kad normalu, kad automobilis vė luoja pusvalandį . Dabar, jei jis neateis per pusvalandį , reikia jam paskambinti. Iš ė jau į verandą . Kiemą apš vietė atvaž iuojanč io automobilio ž ibintai. Pagalvojau, kad tai jau už nugaros, ir pradė jau š aukti, kad kuo greič iau susirinktume. Tač iau paaiš kė jo, kad tai naujai atvykę sveč iai, kurie per lietų vaikš č iojo per kiemą barš kindami lagaminus. Maž daug nuo penkiolikos minuč ių iki dvylikos lietus liovė si ir tik varvė jo nuo medž ių . Nuė jau prie vartų ir pradė jau mą styti apie iš nykusią gatvę . Visos parduotuvė s buvo už kaltos lentomis ir buvo visiš kai tamsu. Du vyrai praė jo, kalbė jo angliš kai. Vienas iš jų pasakė , kad rytoj tikriausiai bus daug uodų . Oho! Aš jau suprantu angliš kai!
Apie penkias minutes po pirmos privaž iavo „Toyota“, o vairuotojas paklausė , ar mano vardas Vera? Tebū na Tikė jimas. Į bė gę į namą , jie pradė jo traukti daugybę gumulė lių . Didž iausią krepš į padė jo neš tis naktinis neš ikas, už tai jį pradž iuginau paskutinė mis deš imč ia rupijų . Galų gale, pasivaikš č ioję su ž ibintuvė liu per tamsų kambarį , pasiž iū rė ję po pagalvė mis ir po lova, negailė dami palikome savo trobelę . Vež ė jas parodė į laikrodį , tarsi jis beveik nevė lavo. Pasakiau, kad jis „gera kova“, ir mes puolė me š lapiu serpantino keliu. Jis kaž ką pasakė apie „Lalit“ vieš butį , ir aš maniau, kad mes vis tiek ką nors iš ten pasiimsime. Keista, kodė l tada jis pirmiausia mus paė mė ? Lalitas yra toliau nuo oro uosto. Bet man bū tų į domu pasikalbė ti su Indijos superpenketo sveč iais. Kurį laiką tikrai važ iavome į pietus, o tada aš netekau orientacijos. Į važ iavome į kaž kokią gana didelę gyvenvietę ir nustebau atpaž inusi Margao. Pasitikrinau su vairuotoju – tikrai, atspė jau. Taigi mes nuė jome kitu keliu, o ne tuo, kuris atė jo į vieš butį . Porą karvių sutikome net naktiniame mieste! O kaip Lalitas? Vairuotojas arba juokavo, arba aš jį neteisingai supratau.
Iš girdau girgž dė jimą savo plaukuose. Palieč iau juos ir su pasibjaurė jimu už kliuvau ant kaž ko didelio, drebė damas sviedž iau jį nuo savę s. Iš lipę s iš automobilio oro uoste vė l pajutau kaž kokį sujudimą . Perbraukusi ranka per plaukus, ji papurtė ant ž emė s mū sų vonios gyventoją , kuri greitai puolė po maš ina. Dieve mano! Kaip jis ten pateko? Ar jie randami automobilyje? O gal nusprendė te kontrabandą iš vieš buč io gabenti į Ukrainą ? Kvaila! Nagi! Tarakonai yra už pinigus!
Bet nė ra pinigų ! Vodila atsisveikindama iš tiesė man ranką , kurią aš papurč iau sakydamas: „Bohat bhanyavat! Namaste! Gal jis norė jo, kad ką nors į dė č iau? Sudė jau savo š ilumą , viską , ką turė jau. Mus už puolė su karuč iais, kaž ką murmė jome apie bagaž o kontrolę . Pamojavau jas ir iš netoliese esanč ios krū vos paė miau karutį . Ant jo pastatę savotiš ką Everestą , atsistojome į eilę su visais kitais. Kai atė jo mū sų eilė , lagaminas, kuprinė ir krepš ys, kuriuos ketinome už siregistruoti, buvo už plombuoti. Oi! O aš dar norė jau viską pasverti ir, jei reikia, perpakuoti. Č ia buvo tikrinami ir bilietai. Buvo kaž koks nesklandumas. Tikrinanti mergina pasakė , kad mū sų č ia nė ra, č ia tikrina skrydž io į Š ardž ą bagaž ą . Po velnių , koks skirtumas? Patikrinkite!
Pasvė rę bagaž ą ir į sitikinę , kad viskas atitinka nustatytas normas, pradė jome laukti, kol prasidė s registracija. Mergina atė jo pas mus pagalbos. Ji ieš kojo registratū ros Š ardž oje. Anot jos, ji buvo visiš kai viena, o anglų kalbos visiš kai nemokė jo. Jos rankas puoš ė chna raš tai. Buvome patenkinti. Į duoda! Aš nerizikuoč iau. Iš vež ę merginą ir pastebė ję , kad mū sų registracija tuoj prasidė s, buvome beveik pirmi eilė je. Priė jo vienas iš oro uosto darbuotojų ir visiems iš dalijo popierines etiketes, kurias reikė jo pritvirtinti prie rankinio bagaž o. Ir ji mums pasakė , kad mes turė jome pereiti bagaž o patikrą kitoje vietoje, tai tie plastikiniai, kuriuos jie mums pritvirtino, nebuvo geri. Turė jau iš eiti iš eilė s ir dar kartą atlikti patikrinimą . Vis dė lto mums pavyko. Etiketė s buvo pritvirtintos prie visko, taip pat ir ant Verkos kaklo kabanč ios piniginė s, o paskui kelis kartus tikrintos. Bet rankiniame bagaž e turė jome daug vandens, ir niekas tuo nesidomė jo. Kadras praė jo du kartus, abu kartus Verka kaž kodė l suskambo. Ji buvo papildomai jauč iama. Tikė tina, kad smeigtukai suskambo dantyse.
Kai pagaliau pasiekė me lė ktuvą , paaiš kė jo, kad mū sų vietų nė ra š alia. Norė josi, tai buvo, palaukus, kol visi susė s, su kuo nors pasikeisti vietomis, bet paaiš kė jo, kad lė ktuvas nepakrautas net treč daliu. Tai yra laimė ! Visi atsigulė ant trijų vietų , o eilė s vis dar buvo tuš č ios. Miegoti - nenoriu! Bet aš negalė jau. Jauč iausi š alta. Iš sitraukiau megztinį ir apsivilkau. Ir š lapia ir š alta! Sausame lė ktuvo ore jis iš dž iū vo, tač iau kol tai į vyko, už migti buvo visiš kai neį manoma. Pradė jo š viesti. Rū pestingi skrydž io palydovai vaikš č iojo po saloną ir už dengė iliuminatorius už uolaidomis, kad saulė netrukdytų miegoti. Anot Verkos, kuri nebandė miegoti, ekipaž as taip pat miegojo galinė se eilė se ir atrodė kiek susiglamž ę s.
Dubajus iš oro atrodė atgrasiai. Akmeninė s dž iunglė s apgaubtos smogo. O ką ten veikti?
Laukdamas, kol mane iš leis, mač iau, kaip arabų neš ikas tvarko mū sų bagaž ą . Jis sugebė jo gana aukš tai pakelti nemenkus lagaminus ir iš visų jė gų metė juos ant vež imo. Sveika, infekcija!
Tas pats dubaras buvo oro uoste! Ir kodė l š ie arabai taip mė gsta š altį ? Beje, iš einant iš namų man nebuvo taip š alta. Juk važ iavau vasarą ir jau ruoš iausi mintyse. Ir jei tada aš skubė jau nusirengti, tai dabar pasielgiau visiš kai prieš ingai ir už traukiau megztinį . Brangus dutikas manę s nesudomino, ir aš atidariau planš etę . Paaiš kė jo, kad jis vis dar veikia lė ktuvo rež imu, kurį nustatiau prieš deš imt dienų . Semjonas Semjonič ius! Š tai kodė l ž emė lapį buvo taip sunku atidaryti!
Iš tualeto grį ž ę s Vadikas papasakojo apie vietinio tualeto pastatymo pasiekimą – virš tualetinio popieriaus ritinė lio į taisytas buteliukas dezodoranto, kuriuo prieš nusiš luostydamas galima pabarstyti popierių ! O kaip! Pamirš au paminė ti, kaip man patiko Zhulyansky tualetas - ten ant sė dynių sterili plė velė automatiš kai pasikeič ia paspaudus atitinkamą mygtuką . Niekada nemač iau nieko panaš aus, kitaip tikriausiai prisiminč iau.
Kitame lė ktuve gavome vietas paskutinė je eilė je. Lė ktuvas buvo pilnas, todė l miegoti neturė jau vilties. Pradė jau ž iū rė ti pro langą . Pakrautas bagaž as. Vienas iš maiš ų stovė jo atidarytas spyna, o iš skylė s kyš o daiktai.
Sukrovę s visus kitus daiktus, krautuvas į kiš o atidarytą maiš elį į plastikinį maiš elį ir taip pat sukrovė .
Perė jime susidarė ilga eilė į tualetą . Tualetas ant nosies buvo visiš kai atiduotas kelių verslo klasė s keleivių ž inioms, o likę ž monė s puolė į uodegą . Atrodė , kad jie savaitę nebuvo ė ję į tualetą . Kai kurie buvo pastebė ti kelis kartus eilė je. Visas tolimesnis mū sų skrydis prabė go č iulpiant vakuuminio plovimo garsus. Ausines saugiai susidė jome į bagaž ą , kaip ir nardus. Visiš kai nebuvo ką veikti. Gavau sė klų . Š į kartą pakuotė je buvo net 5 grivinos!
Norė dami iš laikyti š ilumą , jie už dė jo delnus ant monitoriaus, buvo taip š ilta! Jie rodė orlaivio kursą . Taš kinė linija driekė si per Kaukazo Juodosios jū ros pakrantę . Oi tikrai? Ž emiau mū sų buvo nuostabus š iurpus vaizdas.
Ne tik nuotė kis iš netoliese esanč io miesto, ne tik dž iū stantis ež eras, padengtas raudona augmenija.
Ž velgdami į monitorių pamatė me, kad lė ktuvo trajektorija buvo lenkta ir dabar skriejo per Krymą . Oi tikrai? Dar vė liau paaiš kė jo, kad plač iu lanku skraidome aplink Krymą . Pasilenkiau link iliuminatoriaus. „Mano pakrantė ! Parodyk save! Briauna, plona linija. . . “Jis nepasirodė . Debesuotame debesyje retais lū ž iais matė si tik jū ra. Ech! Labai noriu į Jaltą !
Ž ulianuose, perė ję pasų kontrolę , visi susigrū do prie karuselė s. Mū sų bagaž as ilgai neiš keliavo. Kai mū sų rankinė pagaliau paliko, ji turė jo vaizdą kaip suž eistas kareivis. Plė velė buvo susikaupusi viduryje ir buvo labai nuskurusi. Rankena neiš lindo. Teko ją tempti už botago. Prieš kelionę Vadikas lagaminą pridė jo naujais ratais, nes grį ž o iš paskutinė s kelionė s, pametę s porą . Š į kartą ratai buvo sveiki. Tač iau kombinuota spyna buvo nulauž ta su mė sa. Tiesa, bagaž as buvo sveikas. Atrodo, kad nukrito, kai nukrito. Pakrovę karutį iš bagaž o skyriaus iš lipome kone paskutiniai. Suplė š ytas krepš ys liko vienas ant juostos. Prieš mus pasų kontrolė je buvo sustabdytas arabas, ir aš maniau, kad krepš ys priklauso jam.
Aš ė jau priekyje su krū va bagaž o ant vež imė lio, Vadikas ir Verka ė jo š iek tiek atsilikę . Pamatę s mane muitininkas apvalė akis, bet tada jo ž vilgsnis nukrypo į mano bendraž ygius, kurie vaikš č iojo lengvai, ir tik paklausė : „Ar jū s kartu? Taigi, mes neturė jome jokių problemų .
Net vieš butyje nusprendė me, kad iki stoties važ iuosime taksi. Arti, tai arti, bet į mikroautobusą nesinori krauti krū vos maiš ų . Internete suradę pirmą jį turimą numerį , kurį galė jome prisiminti 797, tai nurimome. O lauke ž iema. Sniego pusnys, po velnių ! Surinkau 797 ir klausiausi murmė jimo, tikė damasis, kad gausiu trumpą ją ž inutę su visa informacija. Už tat paskambino vairuotojas ir liepė iš lipti, jis privaž iuos po minutė s. Iš ė jome, laukiame, suš alome. Ž monė s iš mū sų skrydž io pamaž u iš siskirsto. Mes neturime savo automobilio! Vadikas pasakojo, kad kartą iš kvietė „Troikos“ taksi ir jam reikė jo surinkti tris septynetus. Skambinau, bet ten buvo kaž kokia apgaulė , o ne taksi. Kai mes, kaip č iulptukai, likome vieni, nusprendž iau sutrikdyti paž į stamą kijevietę ir papraš iau, kad iš kviesč iau mums taksi. Ji paskambino ir pasakė , kad gausiu SMS ž inutę . Atė jo. Buvo paraš yta „juodas Fordas, 44 grivinos, 14.25“. Ir vairuotojo telefonas. Pagal laikrodį.14. 35. Kaip jis gali atvykti 14.25? Skambinu vairuotojui. Jis klausia, kokie tai klientai? Jis nieko apie juos než ino, bet tuoj iš keliaus. Gerai, vienas iš dviejų turė tų privaž iuoti. Skambinti. Ar už sisakė te taksi? Na taip! Ar tu važ iuoji forde? Ne, Lanose. Lanoso neuž sisakė me. padedu ragelį . Tada, persigalvoję s, vė l klausiu, ar jau atvaž iavai? Na taip! Gerai, mes eisime su tavimi. Kai jau buvome panirę , privaž iavo pati pirmoji maš ina, ž adanti atvaž iuoti po minutė s! Atsiliepė me į jo skambutį , kad jo minutė truko net dvideš imt. Jie to nedaro. Bent jau jis nesakė , kad yra pakeliui. Bū tume jo laukę pastate. O jei pavė luotume?
Mus vež ę s š nekus vairuotojas, mū sų praš ymu, sustojo prie „Potpilvo trobelė s“. Kai padaviau jam penkiasdeš imt kapeikų , tikė damasis pinigų , pasakė , kad reikia 60! Š ią sumą jis paraš ę s SMS ž inute ir gali pateikti! Ir aš paraš iau kitą sumą ! Bet nesukė liau triukš mo ir daviau dar deš imt. Kijevo taksistai! Po velnių !
Puzata namelis tinka visiems. Jei tik ji bū tų pirmame aukš te! Sunkiai dviem ž ingsniais, vilkdami savo daiktus į virš ų į sausakimš ą salę , jie, kaip į prasta, paė mė barš č ius, bulvių koš ę ir avienos kotletus. Kaip pavargau nuo indiš ko maisto! Kelyje nieko nevalgė me, tik bananus, mandarinus ir sė klas, tad viską nuš lavė me per tris sekundes. Keista, kaip ir prieš dvejus metus, už tą patį komplektą mokė jome 50 grivinų ! Š ioje bū senoje bent jau yra kaž kas stabilaus!
Vis dar alkani, prisipirkome daug maisto Ecomarket ir labai maloniai vakarojome traukinio Kijevas-Mariupolis kupė .
Baigdamas norė č iau pasakyti, kad be kupono ir vizų , kurie mums kainavo š iek tiek daugiau nei tū kstantį dolerių dviems, Indijoje maistui iš leidome š imtą dolerių vienam asmeniui, plius 50 už krū vą . š lamš to. Na, o kelias – maistas Ukrainoje. Verka, ž inoma, gerai padaryta! Aš nesitikė jau iš jos! TRP normos, galima sakyti, praė jo! Nepaisydama papildomo svorio, skaudamų kojų ir jas iš trynusio laš ė jimo, ji atkakliai trypė paskui mus. Kovotojas! Ir vis dė lto iš to buvo naudos. Ji pristabdė mus ir neleido už muš ti per pirmą sias kelias dienas, gerai, ji saugojo daiktus. Iš mokė me ją apsieiti be kavos. Lė ktuve dingo veido paraudimas, o į degis susilygino, tač iau, raš ant š ias eilutes, jo nedaug liko.
Dabar viskas!
