Trys valtyje, skurdas ir šunys. 4 dalis
Pradė kite č ia >>>
Eidama gauti pieno prisiminiau, kad mes irgi neturime duonos. Ką suprastumė te, maisto pirkimas Goa yra didelė problema. Nesunkiai rasite tik visokių į vairiausių š iukš lių , tokių kaip traš kuč iai, sausainiai. O pienas, kiauš iniai ir duona parduodami tam tikrose vietose ir, kaip taisyklė , tik ryte. O apie deš rą galima tik pasvajoti. Tač iau kiekvieną rytą kaimas aidė jo nuo dvirač io signalo, kai kepė jas važ inė jo pirmyn ir atgal, kol kas nors jį sustabdė . Man pasisekė sutikti jį , kai jis sustojo. Rinkinį sudarė aš tuoni ritinė liai ir kainavo 32 rupijas. Aš neturė jau dviejų rupijų , o jis pasakė „tumoro“. Kaip kalbu! Pieninė je manę s kaž ko paklausė , matyt, kokį pieną pilti? Buvo dvi skardinė s. Antrasis, tikriausiai su buivolo ar ož kos pienu, ar dar kitu. Bū č iau pasirinkę s jį , bet ž inojau tik ž odį „kou“. Š tai kodė l jie man jį iš pylė . Už litrą mokė jau 42 rupijas. Be to, pardavė jas pastebė jo pasikeitimą . Dabar galė jau grą ž inti kepė jui 2 rupijas, bet jo nesutikau.
Namuose su Vadiku pusryč iavome su pienu ir bandele, kuri pasirodė gana nesaldi. Verka susilaikė nuo pieno, apsiribodama deš ra. Dieną prieš tai jau buvome nusprendę iš sikeisti dar š imtuką , bet Agnelo, kuri kasdien teiravosi apie mū sų norą keistis, pinigų neturė jo. O š iandien prie mū sų priė jo jo sū nus ir iš tiesė rupijas. Suskaič iavau – buvo 6500. O kur dar š imtas? Apsimetė kvailiu, kaip manė , kad už.65. Kai pasakiau, kad noriu už.66, patikino, kad rytoj duos š imtuką . Na, gerai!
Eime keliu į kairę . Č ia greit baigė si gatvė su parduotuvė mis ir ė jo privatū s namai. Daug nuomojamų sveč ių namų su kontaktiniais numeriais ant vartų . Paė miau keletą jų tik tuo atveju. Gal kam nors pravers. Popetliavas, nuė jo į purvo raudoną kelią . Kai namai baigė si, iš girdau kaž kokį medyje ū ž esį . Bež dž ionė ! Didelis! Niekada anksč iau nemač iau bež dž ionių laukinė je gamtoje. Na, tik SHL pakeliui į Nuwara Eliya ž vilgsnis iš toli. Griebiau fotoaparatą , bet ji š uoliavo š akomis kaž kur tankumoje. Pasiekė me iš siš akojimą ir pasukome link jū ros. Aplink mus buvo dž iunglė s. Kaž kokie nepaž į stami garsai – kaukimas, š vilpimas, oš imas. Jie atbaidė kai kuriuos didelius viš č iukus, pavyzdž iui, baublius. Gamta! O bambukai ten auga visai kitaip nei Nikitsky botanikos sode. Ne atskiruose kamienuose, kurie formuoja giraitę , o kekė mis. O kamienai č ia stori kaip sveiko ž mogaus ranka. Deš imties metrų aukš č io su snapeliais gale.
Ir tada pienas suveikė ! Ech, gerai, kad buvome dž iunglė se, o ne tolimų jų reisų reguliariame autobuse! Į sivaizduokite, kas nutiktų , jei iš gertume vakar!
Takas atvedė mus prie surū dijusio sunkvež imio karkaso. O kaž kur už medž ių pasigirdo vaikų balsai. Č ia turi gyventi ž monė s! Mes ten nenuė jome ir grį ž ome atgal. Kaimo pakraš tyje vė l pasigirdo garsus medž ių oš imas. Aplink š okinė jo visa kaimenė bež dž ionių . Dabar man pavyko juos nufotografuoti, nors ir iš toli.
Eikime į jū sų mė gstamą vietą paplū dimyje. Vadikas pjovė kokosą , kuris naktį nukrito nuo kaimyninė s palmė s ir nuriedė jo mū sų stogu. Negirdė jau, bet tarp Verkos sukė lė až iotaž ą .
Pirmiausia reikė jo nulupti koprą , paimti rieš uto branduolį , tada viename iš trijų į dubų pramuš ti skylutę ir iš gerti sultis. Po to reikia sulauž yti ir nulupti lukš tą , ir voila! Š tai, dangiš kas malonumas!
Nusprendž iau degintis. Per visą š į laiką paplū dimyje negulė jau iš viso pusvalandį . Visi bė ga, bė ga. Ir, nepaisant to, kad buvau apsirengusi labai są lygiš kai, į degis kategoriš kai nenorė jo manę s varginti. Aš daugiau deginuosi Kryme! Namuose iš sikasė me kaž kokį kremą nuo saulė s. Tiesa, jis jau iš gyveno tris demobilizacijas, ž iemą iš vež ė me į Kaukazą . Dieve, kaip seniai tai buvo! Vadka ir Verka iš sitepė peč ius, o aš – ne. Na, jie buvo š iek tiek apdegę (tam tikra prasme mano peč iai), bet visos kitos kū no dalys buvo bjauriai sniego baltumo (ž inoma, pagal mano standartus), Krymo į degis jau buvo nusiplovę s. Mano pastebė jimais, š okoladinių ž monių , kaip pas mus Melekino mieste, č ia nebuvo (ž inoma, neskaitant indė nų ). Kai kurie asmenys buvo permatomi mė lyni. Turbū t visi, kaip ir mes č ia atvaž iavome, visai negulė jo paplū dimyje, o kabojo iš vienos vietos į kitą .
Negulė jau net penkias minutes, kai iš girdau susijaudinusius š ū ksnius. Indų berniukai, stovė dami iki kelių upė je, ką nors vijosi. Priė jo baltas vyras su fotoaparatu ir pradė jo filmuoti. Aš irgi nuė jau. Berniukai pagavo nemenką krabą .
Priė jo kita mū sų bendraž ygių grupė – vyrai ir tetos. Iš sinuomavome krabą ir padarė me fotosesiją . Gaudydamas ir fotografuodamas vargš as krabas prarado abu nagus.
Paė mę jį ir nagus, berniukai nuė jo link akmenų . Apie tolimesnį krabo likimą galima tik spė lioti.
Š iandien nusprendė me pakeisti pietų vietą ir nuė jome į Fatimos kavinę . Dar vienas moteriš kas vardas! Tač iau nė vienoje mū sų lankytoje kavinė je moterų nepastebė ta. Norė jome už sisakyti kaž ko "tandoori", bet mums buvo pasakyta, kad š ie patiekalai ruoš iami tik po 18 val. Oi! Mums pasiū lė paž iū rė ti jū ros gė rybių . Lange buvo tigrinė s krevetė s, o gal ne tigrinė s krevetė s. Kai kurie iš jų buvo nelabai dryž uoti, bet dideli.
Paklausė me, kiek tai kainuoja? Padavė jas pasakė : „Vienas penkiasdeš imt“. Manė me, kad vienas kainuoja penkiasdeš imt rupijų ir už sisakė me po dvi. Plius bulvytė s ir dar daugiau. Kavinė je buvo gana daug ž monių , daugiausia už sienieč ių . Tarp jų buvo pora jaunų , kaip maniau, indė nų . Mergina buvo trumpaplaukė , su tatuiruote ir rū kė ! Na, nesvarbu, indė ! Tiesa, su padavė ju jie kalbė jo angliš kai. Paž angios Indijos specialybė s? Arba Amerikos indė nai? Vokieč ių pora prie gretimo staliuko mokė jo kortele. Gal todė l š i kavinė tokia populiari? Prieš ais buvo vienintelis bankomatas kaime. Bet tuo metu jis buvo už darytas. Matote, jie nepateikė talpyklos.
Atneš ė me už sakymą .
Krevetė s buvo dosniai į darytos prieskoniais. Na, ž inoma, nieko, bet manau, kad tik iš virti jie bū tų daug skanesni. Bet katilas negyvas. O tigrinių kreveč ių tuo metu turguje nemač iau. Kai atneš ė są skaitą , paaiš kė jo, kad daiktas kainuoja ne 50, o 150. Kai padavė jas pasakė „van penkiasdeš imt“, jis turė jo omenyje š imtą penkiasdeš imt, praleisdamas ž odį melancholija. Vaikš č iojo! Są skaita buvo pusantro gabalo. Tuo metu, kaip į prasta, pietaudavome vidutiniš kai po 700.
Naktį prireikė apsilankyti vonios kambaryje. Ten radau nemenką tarakoną (nepainioti su prū su). Paė miau prausimosi ž arną ir bandž iau ją nuleisti į kanalizaciją . Bet jis nepraė jo. Gerai, gyvai!
Ryte vietoj pusryč ių iš gė rę vandens (ne iš č iaupo, iš pilstyti į butelius), vė l ė jome tuo pač iu keliu kaip ir vakar. Tik neapsisuk. Skaič iau, kad viena mergina kaž kaip sugebė jo iš Palolemo į Agondą nuvaž iuoti per 2.5 valandos. Detalių nebuvo. Eikime iš siaiš kinti, kaip jai tai pavyko. Jie klajojo keliu, atsitiktinai kur nors sukdami. Tolumoje pasigirdo trenksmas. Nuš autas, tiesa? Paė ję dar š iek tiek atstumą pamatė me kelio paš onė je stovintį motociklą ir į jį atsirė musį labai nevaizdingą indė ną . Jis rū kė , tarp nykš č io ir smiliaus laikė cigaretę . Mano š irdis sustojo.
Tę sinys č ia >>>
