Indijos kelionės. Delis.
Suplanuoti kelionę buvo sunku. Daug literatū ros, forumų , svetainių , ž monių , kurie paskatino ir koordinavo. Norė jau bū ti viskam pasiruoš ę s. Jau iš vykimo iš vakarė se imta sapnuoti visokias nesą mones – informacijos perteklius smegenyse.
Taigi, lė ktuvas Kijevas-Delis. Transkontinentinis „Boeing“ sukė lė š oką . Lė ktuvas Aerosvit dispozicijoje, gautas iš Brunė jaus karalystė s =) Ekonominė je klasė je arba televizoriai neveikė , arba nebuvo garso. Kartais buvo tvanku, kartais š alta. Na, o stiuardesė s pasiklydo parodymuose ir než inojo, ką ir kur turi laive: ) Puiku))))
Š alia mū sų atsisė do jauna mergina, susipaž inome. Irina verslo reikalais keliavo į Delį ir maloniai pasiū lė nuvež ti mus iki vieš buč io. Kadangi atvykimo laikas buvo 2 naktys, o vieš butis buvo už sakytas sapne, nusprendė me susitarti. Labai ač iū Irai, kurios vairuotojas mū sų nepaliko ir neiš važ iavo tol, kol neį sitikino, kad esame tinkamoje vietoje.
Nutolti nuo opuso, vieš buč ių už sakymas Indijoje nė ra dė kinga už duotis.
Pirma, svetainė se nurodyta kaina yra per didelė , ir, antra, vieš buč io vaizdas 95% atvejų yra neteisingas. Dauguma keliautojų vieš buč ių yra Paharganj (Pagrindinis turgus) rajone. Kai maš ina mus atvež ė , iš tiko š okas. Purvinas, dvokiantis, tuš č ias. Tikė jomė s, kad ryte ž ydė s gė lė s ir kvepė s fikusais)))
Vairuotojui palikus mus vieš butyje, bandė me derė tis dė l kambario kainos, nes į vieš butį atvykome 4 ryto, o miegoti reikė jo tik iki paryč ių , norė jome gauti minimalią kainą . Registratū roje jie niekam nenorė jo nuolaidž iauti. Iš ė jome iš vieš buč io, o perlipę per mieganč ius š unis į ė jome į kitą vieš butį . Mes paž adinome registratū rą ir pradė jome varginti tais pač iais klausimais. Tokia situacija kartojosi 4 kartus ir tik ketvirtą kartą pavyko numuš ti kainą ir į sikelti. Visa tai už truko apie 10-15 minuč ių , nes vieš buč ių koncentracija kvadratiniame metre – neį tikė tina! Vieš butis nebuvo ypatingai ž vaigž dingas, bet š varus.
Langas neuž sidarė , o pabusti be daiktų nenorė jome, todė l buvo nusprę sta vieną virvė s galą pririš ti prie lango rankenos, o kitą – prie signalizacijos karnizo. Jei kas nors už lips, tada karnizas bus nupjautas)))
Ryte atė jo tamsa. Tiesiogine prasme. Pabudę nuo triukš mo aikš telė je, nustebome, kad kambaryje buvo tamsu. Jie paž iū rė jo į laikrodį – 10 val. Nusprendė me paž iū rė ti pro langą ir į sitikinti, kad vis dar esame Ž emė je. Ir tada mus už puolė isteriš kas juokas. Langas buvo nukreiptas į prieš ais esantį spygliuota langą (atstumas apie 1 metras) ir taip iš visų pusių . Eilinė ventiliacijos š achta, o kaž kur virš saulė s matė si. Palengvė jo.
Sumokė ję už š į vieš butį , susikrovė me kuprines ir iš ė jome ieš koti padoresnė s nakvynė s. Greitai rado. Padorus vieš butukas, suremontuotas, nauja lova, pagrindinė je gatvė je, kaina irgi iš kart numuš ta.
Pirmą dieną skyrė me bū tiniems buities daiktams į sigyti.
Visa Main Bazaar zona yra atitinkamai turgus. Viskas kuprinei. Galite nusipirkti VISKĄ . Vienintelis klausimas yra produkto kokybė . Nors tai negalioja kosmetikai ir vaistams, kurie yra geros kokybė s ir prieinama kaina. Nusipirkome vietinių drabuž ių , uodų atbaidanč ių priemonių , už kandome pseudoindė nų kavinė je ir nusprendė me pradė ti lankytis.
Patogiausia susisiekimo priemonė Delyje yra metro. Artimiausia MB stotis yra Naujasis Delis. Norė dami patekti į jį , turite eiti per Naujojo Delio gelež inkelio stotį ant tilto į kitą pusę . Delyje prie visų į ė jimų į traukinių stotis, oro uostus, metro, prekybos centrus ir kt. Visi privalo bū ti tikrinami. Moterims daž nai skiriamas atskiras patikrinimas. Prie patikros punkto į traukinių stotį visada kyla pandemonija. Mus buvo lengva atpaž inti kaip ką tik atvež tą mė są . Veido iš raiš ka kalbė jo pati už save – vos iš ė jus į lauką ryte mus iš tiko š okas.
Š okas nuo ragų triukš mo, neį tikė tinai daug rikš ų / dvirač ių rikš ų , taksi vairuotojų ir indė nų , purvas-fekalijos-gyvū nų lavonai, purvinų š unų pulkai ir ereliai kaip grifai virš galvų , visi tave griebė ir bandė kaž kur nuvež ti, visi bandė padė ti ir pasakyti kur geriau valgyti -vairuoti-pirkti kelnaites. Ir t. t. , ir t. t. . Apskritai mums nereikė jo toli eiti ieš kant apgavikų . Jis pats mus rado netoli patikrinimo. Padorus 40-50 metų vyras, su kelnė mis ir marš kiniais, mandagiai papraš ė parodyti traukinio bilietą , kad galė tume nuvykti į stotį . Taip pat mandagiai atsakė me – Mes metro. „Kam tau reikia metro? „...ir tada aš padariau klaidą – pradė jau jam atsakinė ti. Sakė , kad reikia nuvaž iuoti į lankytinas vietas, į ką iš girdo atsakymą , kad reikia pasiimti į ė jimo bilietus, o bilietus galima nusipirkti TIK VALSTYBINĖ JE kelionių į monė je. Kai vyras iš siė mė kortelę ir pradė jo rodyti, jau supratome, kad esame „mė sa“.
Bet prisiminę , kad mes neė mė me traukinių bilietų , o š is biuras buvo miesto centre (o š is ž mogus randa mums pigų rikš ą ), nusprendė me susitarti ir paž iū rė ti, prie ko tai prives, kitaip aš ne aš jei nesileisiu į nuotykius. Sė dę į rikš ą iš kart buvome „prisikabinę “ prie palydos, kuri mus kone už rankos atvedė į jiems reikalingą agentū rą . Pač ioje agentū roje saldž iai š ypsodamiesi pasakė , kad traukinio bilietų nė ra ir iš kart ė mė siū lyti maš iną su gidu. Emisijos kaina 250e. Tada jie bandė gauti turistinį autobusą į Agrą tik už.25 jū s, pabaigoje agentas suprato, kad aš tiesiog š aipausi iš jo kvailų klausimų srautu, jis iš ė mė aplanką su A4 lapais ir pradė jo rodyti - APŽ VALGOS! „Madame, tik perskaitykite, tai iš Anglijos, jie raš o, kaip jiems patiko pas mus. O č ia iš Lenkijos...Tiesiog reikia viską už sisakyti dabar, mes už sidarome po 20 minuč ių , o tada 4 dienas nedirbame!
Tu bū si į strigę s Delyje. “ Š iuo metu aš nebebandž iau slė pti juoko. Agentas gavo garą iš ausų , o mes, ž adė dami grį ž ti po 5 minuč ių , nuė jome į interneto kavinę , kur nusipirkome bilietus po 10 už du =)
Tokių bandymų „patikrinti bilietą -sių sti į agentū rą “ ir ateityje sutikdavome kone kas valandą . Visi sakė , kad jis siunč ia jį grynai į valstybė s tarnybą (kurios, tiesą sakant, visos yra privač ios). Svarbiausia neatsakyti ir nekreipti dė mesio į tai, ką jie bando tau pasakyti. Tada jie atsilieka.
Taigi, nusipirkę bilietus, iš kart pasivaikš č iojome po centrą , nuė jome į pož eminį turgų (Palika Bazar), o paskui metro nuvaž iavome į Qutub Minar. Iš to paties pavadinimo metro reikia važ iuoti rikš a 2-3 minutes arba eiti pė sč iomis. „Qutub Minar“ komplekse yra aukš č iausias pasaulyje plytinis minaretas, pirmosios Indijos meč etė s griuvė siai, nerū dijanti gelež inė kolona su sanskrito kalbos už raš ais, mauzoliejus, kapai ir daug daugiau. Į ė jimas 250 rupijų.
Po kompleksą laksto daug burundukų , skraido papū gos, fotografuojasi indė nų poros, o didž iulė s š eimos rengia iš kylas. Kompleksas labai graž us. Atsitrenkė didž iulis nudaž ytas minaretas.
Po Kutubo buvo nusprę sta nueiti į vieną iš prekybos centrų (SityWalk), norint patekti į Hard Rock Café ir nusipirkti suvenyrų . Iš kart iš ė jus iš komplekso pirmas pasitaikę s rikš as bandė mus nuvež ti kur nori, bet su sustojimu turguje pas draugą -brolį -pirš lį , nes ten pigiau nei š iame prekybos centre. Padedant jauno anglo atž alai (sprendž iant iš iš vaizdos jis jau seniai Indijoje) pavyko už.60 rupijų pagauti sveiko proto rikš ą ir patekti į prekybos centrą.
Ir tada prasidė jo kiti nuotykiai...Patikrinimo punkte pastebė jome du š veicariš kus peilius. Papraš ius juos palikti „lygtinai“ buvo leista į eiti į prekybos centrą . Klaidž iojome ieš kodami kavinė s, bet paaiš kė jo, kad ji kitoje prekybos centro pusė je, kur irgi reikia pereiti atskirą patikros punktą.
Grį ž us ir paė mus peilius, mums buvo parodytas kelias tiesiai per prekybos centrą , o mes SU PEILIAIS perė jome visą prekybos centrą , praė jome DU patikros punktus, o kai buvome sustabdyti prie IĖ JIMO iš kito prekybos centro kupė . dė l č ekio nustebome. Jie neieš kojo daiktų , todė l papraš ė atidaryti kuprinę...Ir tada viskas prasidė jo. Jaunas policininkas tarp popierių pamatė kuprinė je į strigusį peilį . Iš pradž ių jis pakeitė savo veidą : „Tai laimė ! Mano pirmieji teroristai “, - tikriausiai pagalvojo jis, o paskui papraš ė licencijos, tada bandė papraš yti dar kaž ko (o jis labai maž ai kalbė jo angliš kai) ir, než inodamas, ką su mumis daryti, nusprendė nuvesti mus pas pagrindinį virš ininką . Iš pradž ių labai mandagiai praš iau, kad „laikytų “ peilius, kol kavinė je tik pirksime ž enkliuką , bet š i dangiš koji bū tybė buvo tokia kvaila, kad nesuprato mano ž odž ių.
Jau tada, kai nusileidome į apatinius prekybos centro lygius ir 20 minuč ių palaukę pagrindinio apsaugos virš ininko, jis mums pasakė „galite viską palikti č ia ir tada pasiimti“, mano kantrybė nutrū ko. Į mano klausimą „kodė l mano praš ymu padaryti tą patį , jū sų ž monė s mane laikė č ia? “, jis tiesiog kvailai iš skė tė rankas ir pasakė kaž ką panaš aus į „Na, ką iš jų atimti“. Tada nusprendž iau sė sti jiems ant kaklo ir papraš iau palydos į kavinę . Tą pač ią akimirką visi pradė jo suprasti angliš kai ir rodyti vienas į kitą pirš tais. Tik vieniš a policininkė negalė jo iš lipti ir, susisukusi veidą , palydė jo mus iki HardRock. Nusipirkę reikalingą smulkmeną , nusileidome savo peiliu ir pamatė me paveikslą - vaikų darž elis sargybinio, ž aidž ianč io su mū sų peiliu, pavidalu. Keista, kad mus pamatę nenuleido iš rankų ir, pagal niekš ybė s teoriją , kaž kam į kojos pirš tą neprilipo)))). Nenustebč iau. Paė mę peilį vė l patys nuė jome į prekybos centrą.
Kur tokia „pavojingų ginklų atrankos“ logika, jei mums vė l leista su juo vaikš č ioti po prekybos centrą , iki š iol nesuprantu.
Vakare, nusipirkę vaisių , pavakarieniavome sveč ių namuose ir su liū dnomis mintimis bei noru grį ž ti namo nuė jome miegoti. Kitą dieną traukinys iš vyko 14:00, iš siregistravimas iš vieš buč io buvo 12:00. Nutarta prie artimiausių lankytinų vietų vykti nuo ryto iki anksč iau. Važ iuodami metro, viena stotimi nuvaž iavome iki Chawri Bazar, o dvirač iu rikš a nuvaž iavome iki Jama Masjid meč etė s (kitu pokš tu). Padarė me dar vieną bė gimo klaidą . Rikš a nemokė jo angliš kai, todė l ir diskutuojant apie kainą kiekvienas galvojo apie savo, nors parodė keturis pirš tus ir kai padavė me 4 rupijas pasakė , kad reikia 40. Pritraukė policininkus. Aš pareiš kiau, kad jie yra „idiotai“, daviau jam 20 ir mes iš ė jome.
Meč etė , graž i, bet niū ri. Teritorija, kurioje yra meč etė , yra tokia kvaila, kad net dieną baisu ten vaikš č ioti. Visur tvyro iš matų ir vieš ų jų tualetų kvapas.
Visai š alia tvoros, vietiniai odontologai su protezais, iš karto galima susitvarkyti dviratį , valgyti č ia pat. Į ė jimas į meč etė s teritoriją nemokamas, bet už fotografavimą.250 rupijų iš kiekvieno fotoaparato. Vos senam musulmonui paaiš kino, kad dviejų kamerų buvimas nereiš kia, kad fotografuosime iš dviejų . Jie privertė mane nusiauti batus (apgailestavome, kad nepaė mė me kojinių ar krepš ių ) ir už sidė ti seną naudotą chalatą ir sijoną , kad padengtų vyriš kas plaukuotas kojas))). Natū ralu, kad portretui man niekas netrukdė jo nuplė š ti, bet tada ilgai š luostė mė s kojas antiseptinė mis servetė lė mis sė dė dami ant meč etė s laiptų (visas aukš tas yra gyvybinė s veiklos liekanose). ereliai, ž virbliai ir dalis indė nų ).
Mes palikome meč etę ir pasukę į kairę (naudodami ž emė lapį ) per kastuvą ir smarvę nuž ingsniavome iki Raudonojo forto. Jie į ė jo pro galinius vartus. Fortas didž iulis, graž us, aplink daug ž alumos. Virš jo – vanagų pulkai. Tač iau nebuvo nei laiko į jį patekti, nei noro.
Mes vaikš č iojome ir nusprendė me pagauti rikš ą į metro. Č ia pradė jome naudotis policijos paslaugomis. Kadangi jie dalyvauja visose machinacijose su už darbiu, kodė l gi neturė tume jų panaudoti? ! Iš pradž ių mes jų paklausiame kainos iš taš ko A į taš ką B, o paskui praš ome, kad pagautų mums rikš ą . Reginys neį tikė tinas! ! ! Policininkas, ar tai mergina, ar berniukas, pristabdo visą eismą kelyje, iš traukia keletą rikš ų ir derasi MŪ SŲ kainą . Vargš ai rikš os tikrai negali jų atsisakyti, todė l greitai konspiruoja.
Pasiekę vieš butį , pasiė mė me drabuž ius ir nuė jome į stotį ...pakeliui į Agrą ...
... Prieš skrendant namo, nusprendė me dar porai dienų pabū ti Delyje. Atvykę į oro uosto vidaus terminalą , sė dome į autobusus, kursuojanč ius tarp miesto ir oro uostų . Nuvaž iavome tiesiai į Naujojo Delio gelež inkelio stotį ir kirtome stotį į MB. Mieste padaugė jo kariš kių ir policijos pareigū nų.
Pats zoologijos sodas gana apleistas. Gyvū nų aptvarai apaugę , patys gyvuliai liesi. Daugelis aptvarų yra tuš ti arba juose neį manoma į sivaizduoti gyvū nų . Pats zoologijos sodas iš kastas, takų tarp ž olynų nematyti. Nors pač iame zoologijos sode yra daug į domių gyvū nų . Zoologijos sodo teritorijoje mums buvo gė da, negalė jome suprasti, kas parodoje, gyvū nai ar mes. Jie ž iū rė jo į mus taip pat, kaip į bež dž iones. Nors bandė me priprasti, kad į baltą jį ž iū rima kaip į kuriozą , nepavyko. Jie ypač jaudinosi dė l vargš ų vaikų , kurie taip iš suko sprandą , kad atrodė , kad dabar jie baigsis. Atrodė , kad mokytojas dabar sako vaikams: „Paž iū rė kite į deš inę , matote Homo ukrainus rū š ies bež dž iones“.
Iš ė ję iš zoologijos sodo, š okome į autobusą ir nuvaž iavome iki artimiausios metro stoties ir patraukė me į Akshardham š ventyklą . Ž inojome apie š io komplekso lankymo principą , bet tikė jomė s, kad viskas klostysis geriau.
Faktas yra tas, kad jie į teritoriją į leidž iami beveik „nuogi“ – nei fotoaparato, nei mobilių jų telefonų , nei maisto – nieko negalima į sineš ti. Daiktai paliekami saugykloje, kuri „neatsako“. Jū s už pildote klausimyną – perduodamų daiktų są raš ą . Jame yra frazė „už kiekvieną prarastą prekę grą ž inama 50 rupijų (1 USD). Bent jau aš taip iš verč iau, o visą atmintinę mes interpretavome taip: „Mieli sveč iai, į traukite savo daiktus į są raš ą , kad ž inotume, kuris iš komplekso darbuotojų taps laimingu brangaus fotoaparato savininku tik už $ 1. Pati saugykla mumis nekė lė pasitikė jimo, dvejojome prie į ė jimo ir nusprendė me, kad „graž u“, bet fototechnika brangesnė!
Vakare visai netoli vieš buč io nuė jome pas mano senelį , kuris pieš ia chna. Visi pieš iniai yra jo galvoje. Kol buvome tapyti, ilgai kalbė jomė s. Sutikome linksmą japonę , kuriai iš vakarė se buvo nupieš tas pieš inys ant visos rankos iki peties.
Taigi mes beveik baigė me savo kelionę po Delį . Kitą dieną nuė jome apsipirkti. Pagrindinis turgus yra didelė turgaus zona, kurioje gausu suvenyrų š iukš lių . Š iek tiek irklavome. Nusipirkau suvenyrų š eimai ir draugams. Važ iuodami metro tarp turgų aplankė me Hanumano š ventyklą -statulą , padarytą didž iulė s bež dž ionė s dievo pavidalu. Į ė jimas į jį buvo už darytas, bet pasivaikš č ioti buvo galima.
Iš siregistravę iš vieš buč io į metė me kuprines į gelež inkelio stoties sandė liuką . Nors „pagalbininkai“ mus gą sdino, kad be traukinio bilieto iš mū sų niekas neatims daiktų , tač iau bagaž ą į registruoti natū raliai pavyko. Tiesiog į vedė paso numerį , o ne bilieto numerį (kurio vė liau niekas netikrino).
Mū sų infuzija į Indijos aplinką buvo ant veido.
Drą siai gė rė me lassi (pieno gaminį ) gatvė je iš bendrų stiklinių , apeidavome didž iules indė nų eiles prie č ekių , kad patektume į stotį , ir iš eidavome iš eilė s, net neį mesdami daiktų į č ekius. Jie buvo pastebimai abejingesni viskam, kas vyksta aplinkui, į situacijas ž iū rė jo filosofiš kai. Viduje buvo ramybė ! ! ! Viskas buvo gerai, bet aš vis tiek norė jau grį ž ti namo.
Skrydis buvo 5 ryto, klausimas ar verta kur nors nakvoti ir kaip nakciai nukeliauti i tarptautini oro uostu. Delyje, nepaisant bendro chaoso, transportas yra labai gerai iš vystytas. Tiesiogiai į oro uostą yra greitasis metro. Greitas, š varus, tylus, kietas ir nebrangus. Paskutinis greitasis iš New Delhi stoties iš vyksta 23-20 (jei neklystu). Taigi pagalvoję , kad esame pavargę ir STIPRIAI norime namo, nusprendė me vakare vykti į oro uostą ir ten nusnū sti. Oro uoste buvome apie 20 val. Buvome ne vieni, o norintiems miegoti yra atskiros kė dė s.
Taigi perekantovavsya, mes pagaliau iš skridome.
