Mano Praha (žvilgsniui)

Prahoje jauč iuosi jaunas ir nesu rimtas. Ž emė lapyje susipainioju, bet niekada nepasiklystu gatvė se. Visiems š ypsausi, pasisveikinu su pardavė jais, dė koju padavė jams ž odž iu ir č ekiš kai už skanią mė są . Savo kalbos klaidomis prajuokinu gidus, gluminu vieš buč ių savininkus staigiais klausimais jų gimtą ja kalba. Nieko nebijau, o bū ti savimi man nieko nekainuoja. Tirpu magiš koje atmosferoje, iš tirpstu gilioje mintyje. Kai namuose, darbe laikas bė ga nepastebimai, č ia jis sustoja. Tai vieta, kur aš noriu ir galiu atsipalaiduoti vien todė l, kad jauč iuosi jaunas, niekuo neapsunkintas. Man č ia labai sunku dirbti, nes devyniolikos metų dirbti nebū tina, bet dž iaugtis labai lengva, nes devyniolikos turi dž iaugtis gyvenimu kiekviena jo minute. Tai miestas, su kuriuo susijusi paskutinė mano jaunystė s vasara.
Prahai jū ra visai nereikalinga, ko baisiai nori turistai, Praha yra vertinga pati savaime su š iuo maž u savo didž iojo tobulumo netobulumu. Jau nebesvajoju gyventi š iame mieste, nebeplanuoju ten dirbti, mano gyvenimas su Praha susiję s visai kitaip. Kiekvienas ž mogus turi rasti sau vietą ž emė je, kur jis bus tiesiog jaunas. Ir kartais aplankyk. Pajuskite jė gų antplū dį . Š tai kodė l Praha yra mano. Bū tent ją , o ne bet kurį kitą miestą iš tų deš imč ių š alių pavyko pamatyti nuo paties š velniausio amž iaus. Man reikia Prahos, bent kartą per penkerius metus. Ji moka į silauž ti į š irdį , kurstyti emocijas ir nuvyti negatyvą . Mano problemos iš nyksta, kai tik iš arklio pereinu į niujorkietį . Su š iuo miestu buvau š iek tiek susiję s likus nedaug laiko iki gimimo. Než inau, kodė l taip nesuvokiamai myliu Prahą . Bet ž inau, kad tikrai grį š iu.
Nastja Fedorova