одного раза достаточно pakanka vieno karto

Tiesą sakant, apž valgoje daugiau kalbama apie Vietnamą kaip vietą apsistoti, o ne apie patį vieš butį . Nors galime pasakyti keletą ž odž ių ir apie vieš butį . Š iame vieš butyje apsistojome nuo 2011 m. sausio 3 d. iki sausio 12 d. Tai pirmas kartas Vietname ir vargu ar vė l ten vyksime, nors ir nukeliavome dž iaugsmingai. Atostogų į spū dž iai yra į vairū s. Viena vertus, vidurž iemį matyti jū rą ir palmes, ž inoma, yra gerai ir gali pamirš ti tai, kas nemalonu. Bet, kita vertus, visa tai yra ir Tailande, kuris yra artimesnis ir, mū sų pož iū riu, geresnis.
Iš pradž ių š io vieš buč io restorane antrą dieną ž mona apsinuodijo ž uvimi teš loje, todė l visą naktį vė mė , o kitą dieną gulė jo kambaryje. Po kelių dienų jau apsinuodijau „Forest“ restorane, kuris mums buvo rekomenduotas kaip geriausias Phan Thiete. O apsinuodijau taip, kad turė jau važ iuoti į polikliniką ir ten keturias valandas praleisti po laš intuvais, o po to penkias dienas ryti tabletes. Teko susimokė ti už gydytojo paslaugas, nes ten nepriimamas draudimas iš Rusijos draudimo kompanijų . Dabar aš eisiu į Ingosstrakh grą ž inti pinigus, než inau, ar jie man atlygins. Taigi, ž monė s, atminkite, kad jū sų turimi draudimo polisai Vietname nepriimami, š iems tikslams pasiimkite š iek tiek grynų jų pinigų .
Ekskursijos paprastai yra atskira daina. Nusipirkome ekskursiją po „balto smė lio kopas“ ir „fė jų upelį “. Skamba graž iai, bet č ia tokie š iukš lynai, ir ten visiš kai nė ra ką pamatyti. Apskritai iki kopų reikia eiti pusantro kilometro, nė ra aptarnavimo, nieko į domaus. Jie parodė kaž kokią raudoną daubą , sakė , kad tai orientyras. Ir visur į ž ū lū s vietnamieč ių berniukai, reikalaujantys pinigų . Elgetos drą sesnė s už mū sų č igonus.

Tada jie už sisakė ekskursiją pas „gulintį Budą “ ir vė l į strigo. Kelionių agentū roje Lotos sumokė jome 60 dolerių , susitarė me, kad kitą dieną.14:00 mus pasiims taksi. Kitą dieną atvaž iavo taksi, taksi vairuotojui parodė me kvitą , jis linktelė jo galva ir iš važ iavome. Nuė jome pas Budą , paž iū rė jome, grį ž ome į vieš butį , o tada taksi vairuotojas reikalauja iš mū sų , kad sumokė tume jam pagal skaitiklį (o tai yra 50 USD). Eikime į „Lotosą “, kad suprastume. Ten jie matė š io taksisto ir moters, kuriai sumokė jome už kelionę , prisiekus. Tarp muš tynių vietnamieč ių kalba su taksistu ji mums rusiš kai pasakė , kad š ito taksisto pas mus nesiuntė , o kitas taksi vairuotojas turė jo mus iš kviesti, o š is tik apgavikas. . . Apskritai , beprotnamis. Galų gale ji mums grą ž ino pusę kainos ir viskas. Taksistas neatsiliko nuo mū sų , turė jome jam duoti dar deš imt.
Dabar apie jū rą . Maskvoje mums vienoje kelionių agentū roje pasakė , kad Phan Thiet jū ra rami. Bet taip nė ra. Prie jū ros visada bū na labai stipri, aukš ta banga, todė l į jū rą į bristi labai sunku. Aitvarų mė gė jams š i vieta gera, bet jei tik pliuš keniesi vandenyje, tai tikrai ne. Mano ž mona ilgesingai prisiminė Tailandą . Paplū dimys vieš butyje ne savas, gultų maž ai, kreminių nuo saulė s grybų dar maž iau. Atsigulti ant gulto tiesiog neį manoma, š iuo metu perdegate, o po baldakimu nė ra kur pasislė pti. Kodė l vietnamieč iai negamina stogelių poilsiautojams, mums lieka paslaptis.
Ž iurkių vieš butyje nematė me, o pilkų pū kuotų voveraič ių – taip.
Baigdamas savo praneš imą , noriu pasakyti, kad, mū sų nuomone, Vietnamas dar yra pusiaukelė je iki į prastos kurortinė s vietos lygio, jiems dar reikia daug nuveikti, kad pasiektų iš vystyto kurorto lygį . Palyginti su Pataja, Phan Thiet yra tik kaimas: vienintelė je gatvė je yra keli restoranai su gyva muzika, kelios parduotuvė s, vaistinė s ir masaž o salonai. Vakare nė ra kur eiti, vieš butis tuš č ias ir tylu, nė ra animacijos. Jokių kelių aukš tų prekybos centrų , teatrų , boulingo, biliardo salių , normalių kavinių ir panaš iai, melancholija. Taigi į Phan Thietą daugiau neisime.