Ilgas kelias Dar es Salamas į Nairobį, Keniją. Kelionė į Afriką 2018 m
Berniukas su autobuso vairuotoju.
Vis dė lto atė jo laikas iš vykti iš Tanzanijos į Keniją , apie kurią taip pat perskaič iau daug į domių dalykų . Beveik visi giria š ią š alį . Ateisiu ir paž iū rė siu.
Mū sų karstas ant ratų .
Prieš iš vykdamas į Afriką susisiekiau su rusų gidu, kuris gyvena Kenijoje su ž mona ir vaikais. Jis man pasiū lė keliones po Kenijos ir Tanzanijos rezervatus sumokė damas 1200–3200 dolerių už dvi ar tris dienas. Už daviau jam keletą klausimų apie kelionę į Afriką . Jis man atsakė porą kartų , o kai suprato, kad nelabai noriu iš jo pirkti turo, nustojo man atsakyti. Prarastas susidomė jimas. Dabar supratau, kad pasielgiau teisingai, neprisijungiau prie kitų turistų grupė s, kur jis buvo gidas. Iš sakysiu savo nuomonę ir apie safarį Afrikos rezervatuose.
Mū sų autobusas.
Likus trims dienoms iki iš vykimo iš Tanzanijos, vieš buč io, kuriame apsistojau, registratū roje nusipirkau autobuso bilietą iš Dar es Salamo, Tanzanija-Nairobis, Kenija. Neradau informacijos apie š io marš ruto autobusą . Perskaič iau deš imtis svetainių ir autorių . Viskas bendrai ir nieko konkretaus. Nenorė jau skristi lė ktuvu, nes autobusas ė jo marš rutu per Tanzanijos ir Kenijos rezervatus, per Aruš os miestą , nuo kurio buvo visai netoli garsiojo Kilimandž aro kalno. Vieš buč io darbuotoja man padė jo nusipirkti autobuso bilietą . Sumokė jau tarpininkui 5000 TZS (apie 2.2 USD) ir 7.000 TZS (31 USD) už bilietą Dar es Salamas (Tanzanija)–Nairobis (Kenija). Po keturių valandų vaikinas man atneš ė autobuso bilietą , nedidelį lapelį su už raš ytais skaič iais. Kaž kaip supratau. Tiesa, bijojau klastotė s ir nusprendž iau tai patikrinti. Nuvyko į autobusų iš vykimo vietą Ubungo rajone Daros pakraš tyje. Vos laukė miesto autobuso.
Bilietas kainavo kiek daugiau nei 50 JAV centų . Kai autobusas atvyko, jis buvo perpildytas. Apskritai aš pastebė jau, kad autobusai bet kurioje Afrikos š alyje visada yra perpildyti. Autobuse negalima iš silaikyti, nes stovinč ių keleivių tankumas neleistų nukristi. Važ iavome apie valandą . Tai buvo ekstremalus pasivaž inė jimas. Mes, europieč iai, iš lepinti vieš ojo transporto, to nesuprantame. Kai iš lipau iš autobuso, mane iš karto apsupo stipriai į degę vaikinai, kurie visą parą gyvena š ioje autobusų stotyje. Jų iš vaizda gą sdino. Man atrodė , kad jie buvo pasirengę už klupti mane dė l beviltiš kumo ir pinigų trū kumo. Buvo nenaudinga jiems atsakyti ir tylė ti, nes jie nieko nesuprato, iš skyrus ž odž ius duok pinigus. Vadinamasis autobusų stoties rajonas buvo baisus. Grioviai, duobė s, š iukš lių upeliai, nepakeliamas purvas, maisto kvapai ir š imtai vietinių , be manę s.
Baltieji daž niausiai č ia neateina, nebent galbū t nedidelė mis grupelė mis. Tą valandą aš buvau vienintelis baltaodis tarp visų juodų jų . Aš vaikš č iojau, o aplink mane buvo trigubas ž iedas, siū lantis kaž ką į vairaus amž iaus vyrams. Karš tis virš keturiasdeš imties laipsnių ir dulkių . Sunku buvo kvė puoti ir net tos į kyrios musė s. Sunkiai radau nedidelę viš tidę , kurioje sė dė jo ryš kiai iš daž yta madam. Parodž iau jai savo bilietą į autobusą SAI-BABA EXPRESS, tas pats už raš as ant jos trobelė s, kur puikuojasi ir kibirkš č iuoja graž ū s autobusai. Ji su panieka paė mė mano bilietą , apvertė , tada gū ž telė jo peč iais ir ė mė kaž kam skambinti. Maž daug po deš imties minuč ių keturi ž monė s, norintys man padė ti, susigrū do į viš tidę , ir visi pradė jo suktis ir tikrinti mano bilietą . Tada vienas iš jų nuvedė mane į kitą bū delę , kur atpaž ino mano bilietą ir liepė.05:30 ryte bū ti aikš telė je. Dž iaugiausi, kad pagaliau paliksiu š į miestą , kuriame jau treč ią dieną grauž ia blakė s.
Paskutinį kartą blakė s mane į kando Lotynų Amerikoje. Kodė l aš visa tai apraš inė ju tokia forma, bet todė l, kad iš tikrų jų viskas yra daug blogiau. Rezervavimas. com, mane ne kartą nuvilia vieš buč ių pasirinkimas. Renkuosi padorų , bet jis pasirodo prastesnis nei Europos viš tidė s, nors jau pripratau prie tokios situacijos Afrikoje ir neiš sivysč iusiose š alyse.
Patvirtinus, kad mano bilietas galioja, iš kart pagalvojau, kad taksistai už tokią ankstyvą valandą ims daugiau pinigų , nei kainuoja autobuso bilietas į Nairobį . Netoliese mač iau tris vieš buč ius. Nuė jau ten, kur viename sumokė jau už kambarį už dieną . Kitą dieną persikė liau į š į vieš butį , kuris pasirodė labai geras, kaip ir mano kambarys. Vakare iš ė jau pavalgyti į baisią už kandinę . Už sisakiau viš tienos su bulvytė mis ir salotomis. Kai jie atneš ė , mane iš gą sdino apanglė ję viš tienos ir bulvių gabalė liai.
Nebuvo ką veikti, greitai viską prarijau. Tanzanijoje viš tos yra kaip mū sų viš tos.
05:00 nuė jau į autobusų stoties automobilių stovė jimo aikš telę . Jau artė jant prie jo girdė jau nenutrū kstamą ū ž esį , reikiama kryptimi renkanč ius autobusus keleivių riksmus, variklių ū ž imą ir autobuso signalus. Kai priė jau prie iš dauž tos į važ iavimo į autobusų stovė jimo aikš telę angos, pamač iau š imtus autobusų ir tū kstanč ius ž monių , besisukanč ių su bagaž inė mis. Tai nebuvo paprastų ž monių vaizdas. Toks koš maras gali bū ti tik sapnas. Pradė jau ieš koti vietos mano autobusui. Specialių rė kė jų pagalba radau savo autobusą , važ iavusį marš rutu Dar-Aruš a-Nairobis-Kampala (Uganda). Autobuso vaizdas iš lauko nebuvo skirtas kasdienė ms kelionė ms Afrikos keliais. Mano sė dynė buvo 10. Vos neį sprauž iau tarp sė dynių . Mane suneramino tai, kad autobusas buvo paprastas. Vidus labai purvinas ir aptriuš ę s.
Iš kirptos sė dynė s, apmuš alai susidė vė ję iki skylių su neš variais dė mė mis. Kaip suprantu, geriausi autobusai č ia nevaž iuoja. Priekyje pamač iau laisvesnę sė dynę ir atsisė dau ant jos, bet iš karto man suš uko, kad tai neį manoma, š ios vietos skirtos autobuso palydovams. Suskaič iavau septynias tokias vietas. Faktas yra tas, kad jiems bilietus pardavę agentai į sodino savo keleivius į š į autobusą , o jų buvo net penki. Autobusas buvo baisus, iš karto pamirš au kondicionierių , iš televizoriaus ekranų nukirpau laidus filmams ž iū rė ti. Viskas, ką iš jo buvo galima pavogti, buvo pavogta seniai. Lygiai š eš tą ryto mū sų autobusas pajudė jo, jei taip galima sakyti. Beveik vienu metu į angą nuskubė jo deš imtys autobusų , kad iš važ iuotų iš kelio. Tai reikė jo pamatyti. Nuolatinis autobusų kamš tis, siekiantis iš važ iuoti pirmi. Nustebau, kad su niekuo nesusidū rė me.
Iš karto į kelią iš važ iavo apie dvideš imt autobusų , kurių vairuotojai surengė lenktynes su pavojingais manevrais. Kelias į Nairobį buvo siauras, po vieną eismo juostą kiekviena kryptimi. Dideli automobiliai vos pajudė jo, bet greič io nesumaž ino. Maž daug kas deš imt kilometrų vietiniai kelių policininkai pasislė pdavo pavė syje. Kiekvienas mū sų vairuotojas atsegė iš anksto paruoš tus neš variausius banknotus. Rusijos kelių policininkai, tai pasaka, susijusi su jų kolegomis iš Afrikos. Faktas yra tas, kad leistinas greitis yra 80-50 kilometrų , o vairuotojai važ iuoja visus 100-120 kilometrų per valandą . Pasirodo, Tanzanijoje yra radarų . Po maž daug trijų š imtų kilometrų buvome sustabdyti stacionariame punkte, kur mū sų vairuotojui buvo skirta didelė bauda. Į autobusą į lipo pasipiktinę s, sakydamas, kad atidavė visus už dirbtus pinigus. Tada važ iavome, nevirš ydami leistino greič io, o aš paspaudž iau fotoaparato už raktą pro atvirą autobuso langą .
Daugiau nei tū kstantį kilometrų per visą Tanzaniją vaizdas pakelė se buvo vienas – vietinių gyventojų molinė s lū š nos, jų bū stų skurdas ir skurdas. Pakeliui kelis kartus trumpam sustojome, tarp gyvenvieč ių paimdami keleivius. Tai vadinama tarptautiniu greituoju autobusu. Sustojome ir tose vietose, kur prekiavo ananasais ir mangais. Jų č ia iš tisos tankmė s ir jie labai pigū s. Keleiviai stengiasi juos pirkti savo namams. Kai iš bandž iau š iuos neapsakomai atrodanč ius mangus, buvau apstulbusi. Niekada nevalgiau tokių saldž ių ir sultingų , nebent Bahreine. Į Aruš os miestą į važ iavome per lietų . Norė jau č ia pasilikti kelionei per parką į garsų jį Kilimandž aro kalną , bet man paaiš kino, kad jau kelias dienas lijo, o pats kalnas – debesimis. Jos visai nesimato. Teko persikelti į Keniją . Iš Daros iš vykome 06:00, o prie sienos su Kenija atvykome 21:13.
Tame pač iame pastate yra Tanzanijos ir Kenijos registracijos langai, o tai labai patogu. Visa mū sų autobuso procedū ra truko pusantros valandos. Gerai, kad buvome vieni. Kenijos patikros punkte buvau priverstas iš mesti visus plastikinius maiš elius su mangais, ananasais ir maistu su vandeniu. Kai pradė jome judė ti Kenijos teritorija, kelio pakraš č iu, kaip ir Tanzanijoje, aplink gulė jo tie patys paketai, kurie buvo atimti iš manę s pasienyje.
Apie 00:18 atvykome į Nairobį . Miestas didelis, bet toks neš varus ir apš iurę s kaip Dar es Salamas. Nuotaika nukrito. Maniau, kad bent jau Nairobis yra padorus miestas. Bė gti į vieš butį , nusiprausti ir miegoti.
Jiems už auga iki š imto metų .
Taip ir elgiamė s.
Pavojingas lenkimas prieš mus.
Taip jie gyvena.
Mango medis.
Aplenkkime.
Pavojingas lenkimas.
Mū sų vairuotojas.
Noriu mango.
Stop.
Mū sų puikus autobusas.
Bet kokie pinigai yra laukiami.
Skurdas.
Taksi.
Už imta prekyba prie autobusų .
Niekada nemač iau sausros Afrikoje.
Gamta yra graž i.
Papenė jusios varnos.
Restoranas.
Vis dar prisimenu mango skonį .
Jie gyvena taip, kaip gali.
Š tai kodė l jie taip nori gyventi Europoje.
Taip gyvena beveik visa Afrika.
Kaip č ia galima gyventi?
Skaniausi ir saldž iausi mangai Tanzanijoje.
Taip jie gyvena.
Gamta į domi.
Prekybos centras.
Prekybos centras.
Iki mokyklos jiems ilgas kelias.
Kiek laiko reikia.
Tanzanija. Mokiniai eina namo, o mergina basa. Man gaila Afrikos vaikų , bet jų prezidentai gyvena savo malonumui, negalvoja apie ž mones.
Tanzanija. Mango medis.
