СРСР? SSRS?

Pavadinime yra kaž kas. Kiek kartų buvau į sitikinę s, kad į tokius dalykus reikia atkreipti dė mesį . Ž odž ių asociacija. Š iuo atveju – apgaulė visame kame. Pradedant nuo termino „vieš butis“. Š ių metų rugsė jį su ž mona atostogavome. Pirmą kartą Turkijoje. Kam labai gaila SSRS, gali š iek tiek iš leisti, ir eiti č ia kaip į muziejų . Č ia jū s gausite geriausioje turkiš koje versijoje visus tuometinė s paslaugos ž avesius. Prenumeruojame visus blogus š ios laidos lankytojų atsiliepimus. Nes taip yra.

Atskridus iš lė ktuvo į š ią atrakciją.0. 30 val. , registratū roje niekas nerasta. Palaukę s 20 minuč ių pasirodė juodaodis turkas, vieš buč io darbuotojas, lydimas dviejų slaviš kos iš vaizdos blondinių . Į tariu, kad bū tent NVS atstovai tapo mū sų lū kesč ių kaltininkais, raš o gerus atsiliepimus apie tokius „vieš buč ius“.


Spektaklis prasidė jo.

Matė me ir jautė me visus kitus lankytojus, kurie č ia paliko savo prisiminimus.
Ir tu gali daug ką pasakyti. Tač iau ryš kiausias dalykas buvo tas pats. Atvykę nauji ž monė s spindinč iais veidais, kitą dieną jie buvo supuvę ir nusivylę . Na, rusams vis dar nepatinka gyventi SSRS. Ir ne jie, kaip tikė tasi, o vietiniai darbuotojai sukū rė nepamirš tamą labai spalvingą š ios akcijos atmosferą . O tų efektų jokiais matuokliais, triukš mu ar dar kuo nors perduoti neį manoma.

Kaip ž iū rovai scenoje (dabar teatro mene yra toks ž anras) vis tiek nusprendė me nepasinerti į itin profesionalų vietinių aktorių ž aidimą , o laiką leidome ne teatre. Į sivaizduoju, kiek daug praradome, bet Vidurž emio jū ros grož is vis tiek padarė savo.

Ir nesvarbu, kiek ilgai keliaujame jū ra, kalnais ir pan. mes galime bū ti labai silpni.

...Ir š iame teatre buvo dar viena scena ...„vieš buč io paplū dimys“. Mū sų psichika truko tik vieną dieną.
Ir nepaisant visų š ios į staigos darbuotojų meniš kumo pasiekimų (daugelis jų nusipelnė „Oskaro“), vis tiek esame jiems labai dė kingi. Nes jie padarė viską , kad mes nepaliktume „vieš buč io“ svetingumo iliuzijoje ir neapsistotume.

Ko jie verti:

į staigos vadovo veido mimika ir už sidegimas „taisyti padė tį “ („ateik po pietų “ arba „praš ome nuo geguž ė s mė nesio ir viskas dingo“);


virtuvė s darbuotojų vakarykš tio supuvusio maisto pristatymas ir apskritai naujų „š viesių idė jų “ (pavyzdž iui, skirtingų dydž ių ir formų produktų pjaustymas ir suskaidymas į atskiras lė kš tes kaip atskirus patiekalus) „š vediš ko stalo“ są vokoje;

ir indų plovimas, po kurio jums garantuojamos visos opos, tokios kaip stomatitas;

ir dirbtinai sukurtos eilė s prie maisto ir nuolatinis kaž ko stygius (atliekamas ir iš po prekystalio, ir nerimstantys vargstanč ių jų reikalavimai);
ir aukš to lygio nuostabios turkų kalbos garso srautas, visada ir visur (garsumas negalė jo virš yti net mamų su vaikais ir neblaivių poilsiautojų );

ir kambario tvarkymas (visada buvo jausmas, kad kaž kas aplankė , bet nieko nedarė . Prisiminiau Lenino: „Vaiduoklis, kad klajoti po Europą , vaiduoklis... “)

Todė l turė jau visą laiką neš iotis su savimi visus savo brangius daiktus. (Ir vis tiek, jei reikė davo keisti rankš luosč ius ar pritrū kdavo muilo, tai darydavo vienas).

Savo opusą norė č iau už baigti teigiamai.

Turkija yra labai graž i š alis. Turizmas vystosi. Akivaizdu, kad valdž ia ir verslininkai į š į procesą daug investuoja. (tiesiami nauji keliai, tuneliai ir kita infrastruktū ra, kuriamos patrauklios paž intinė s ekskursijos). Turime ko iš jų pasimokyti.

Ko verti peizaž ai, kalnai ir jū ra?

Svarbiausia nepatekti į blogą teatrą . ; )