Apie toleranciją, geranoriškumą Švedijos pavyzdžiu arba ko turime pasimokyti iš Europos
Jau seniai norė jau paraš yti visiems „euroskeptikams“ apie tai, KUO mane ž avisi kertant sieną . Iš karto pasakysiu, kad esu aplankę s daugybę š alių , daugiausia (bet ne tik) š iaurinė se, tai yra, patirties už tenka ir niekas manę s taip nenustebins. Tač iau š i maloni istorija į siminė amž inai. Taigi. Skrendame su bendrakeleiviu į Stokholmą į kelionę po Skandinaviją su Ilja Mež uliu. Grupė vis dar plaukia keltu, o mes turime oro susisiekimą . Skrendame per Rygą . Lė ktuve Kijevas-Ryga atkreipiu dė mesį į jauną mamą su 9 mė nesių kū dikiu. Paž ymiu sau, kad tai sunku. Mama skrenda viena. Tai yra, nelydimas. Lė ktuve Ryga-Stokholmas vė l randu tą pač ią mamą su tokiu pat vaiku. Atvirai pasakius, skrydis nelabai vargina, bet jei esi be vaiko. Už jauč iu savo mamą . Iki skrydž io pabaigos maž ylis pradeda „suktis“ – mamos mane supras. Vaiko mama rami, rami, vaikas tai jauč ia ir labai nedaro ž alos, neverkia. Atskridę į Stokholmą (Arlandos oro uostą ) saugiai sė dame į Flybus, kad vyktume į centrą . Taip pat mama ir vaikas. Niekas jos nesusitinka. Ji rami. Vaikas jau verkš lena. Kodė l TAIP daž nai kartoju š į ž odį - juk mū sų moterys tokiose situacijose jau daž nai bū na ant ribos, vaikas verkia, nervinasi, keikia tą dieną , kai gimė ir verč ia tą dieną keikti kitus. Trumpai tariant, pragaras mamai ir vaikui. Moteris – ukrainietė , eina pas vyrą . Bet tai dar ne viskas. Atvykstame į Stokholmą . Autobusas sustojo beveik centre. Iš eina moteris su vaiku. Autobuso vairuotojas automatiš kai atidaro bagaž inę ir ji pradeda ieš koti savo krepš io. Vaikas, ž inoma, yra ant rankų . Krepš ys nerastas ilgai. Vairuotoja iš eina, (pastaba - ramiai, be kilimė lių ir tokių pastabų kaip - kodė l nerandi maiš o? ) padeda jai iš neš ti maiš us, o jie visi vienodi, lyg iš sirinkti. didelis (! ! ! ) (Š auktukai, nes galų gale - ir ji turė s tokį pat maiš elį ) ir juoda. Tai trunka apie 7 minutes. Autobusas sustoja. NIEKAS neniurzga, nerė kia - kiek galima laukti ir t. t. . Mama vaiką pasodina (pasodina) ant asfalto ne dė l ž alos, o dė l to, kad dar neranda maiš elio (vaikas nevaikš to, todė l aktyviai) pradeda ropoti asfaltu). Autobusas laukia. Praė jo dar 6 minutė s. O tada iš autobuso iš lipusi moteris paima vaiką nuo ž emė s ant rankų ir laukia, kol mama susitvarkys su bagaž u. Pagaliau buvo rastas krepš ys - didelis + sportinis krepš ys + vež imė lis + vaikas. Jos č ia irgi niekas nesutiko, bet ji ramiai (vė l š is ž odis : ) susirinko viską ir vaiką ir nuė jo toliau. Autobusas laukė VISĄ š į laiką , niekas nekeikė ir neniurzgė , neiš ė jo parū kyti ir nedavė kvailų patarimų . (Į sivaizduokite MŪ SŲ š ioje situacijoje). Bet paprastai: padė jo vairuotojas, padė jo moteris iš autobuso. Galbū t sieloje ir burbuliuoja su kuo nors, bet visi yra tolerantiš ki ir geranoriš ki. Komentarai, manau, yra pertekliniai. Są ž iningai, tai ne kaž kas, kas mane suž avė jo, bet paliko pė dsaką mano sieloje amž iams. Ir dar vienas epizodas. Eidami Ö ressun tiltu iš Danijos į Š vediją ir atvirkš č iai, atkreipkite dė mesį į dirbtinę salą (atitinkamai deš inė je arba kairė je). Dirbtinai melioruota, bet ne tam, kad ateityje ten bū tų į kurti „hatynki“, o paukš č iams, kurie skrenda į š iltesnius kraš tus ir gali ant š io tilto į lū ž ti. Kad paukš č iai skrydž io metu galė tų „pailsė ti“ ir nesuduž tų – ž monė s sugalvojo tokią iš eitį . Saloje gali prisiš vartuoti tik pakranč ių apsauga. Kaip š itas. Š ią istoriją (apie salą ) mums papasakojo gidė , gal kas turi kitokių versijų . Bet kokiu atveju tai pamokanti. Tai viskas. Linkiu visiems maloniems ž monė ms, kad mū sų gimtojoje Ukrainoje jie elgtų si su ž monė mis ir gamta taip pat.