Mano miestas
Taigi mano gimtasis miestas. Miestas, kuriame gimiau, augau, iš kurio iš vykau studijuoti ir į kurį grį ž au po septyniolikos metų karinė s tarnybos, kuriame gyvenu ir dirbu ir kurį myliu, myliu savo lietumis ir rū kais, su ž iemos vė jais ir vasara perkū nija su precedento neturinč iais uodų debesimis ir visur esanč iomis ž uvė dromis bei balandž iais, nuo kurių nė ra iš sigelbė jimo mano š variai nuplautam automobiliui...
Tai Vyborgas. Paskutinis Rusijos miestas pakeliui į atš iaurią Skandinaviją , savaitgaliais pilnas suomių , daž nai senų , verkianč ių ant griuvė sių namų , kuriuose jie, š ie suomiai, kadaise gyveno.
Mū sų miestas datuojamas 1293 m. , kai Š vedijos valdovas Thorgils Knutssonas už ė mė senovė s karelų gyvenvietes ir saloje į kū rė mū rinę Viipuri (Viborgo) pilį . Beje, dabar tai vienintelė viduramž ių pilis Rusijoje (SSRS buvo ir kitų , bet ž lugus š aliai jos liko Baltijos š alyse). Naugardieč iai daug kartų bandė iš vyti š vedus iš Vyborgo, bet jiems nepavyko. 1703 m. Petras Didysis į kū rė Sankt Peterburgą , o naujosios sostinė s saugumui 1710 m. iš vijo š vedus iš Vyborgo, po to 100 metų , iki 1811 m. , Vyborgas buvo Rusijos dalis. Tada 1809 m. Rusijos kariuomenė per paskutinį Rusijos ir Š vedijos karą už ė mė visą Suomiją , kuri tuomet buvo Š vedijos provincija. Taigi jau visa Suomija atiteko Rusijai ir susikū rė Suomijos Didž ioji Kunigaikš tystė . Į tą pač ią kunigaikš tystę atiteko ir Vyborgas.
1917 metais Leninas suteikė Suomijai nepriklausomybę . Jis ką tik ė mė ir į teikė Liaudies komisarų tarybos sprendimą dė l Suomijos nepriklausomybė s pripaž inimo. Aš visada galvoju, bet jei Leninas to nebū tų padarę s, kur aš galė č iau ieš koti tikro sū rio, sviesto ir kitų natū ralių produktų ? Tikrai mū sų Suomijos SSR bū tų buvę tie patys negyvieji keliai ir tie patys raudongalviai tautieč iai. . . Ne, juk Leninas tam tikra prasme yra tinkamas ž mogus. Suomiai prisimena ir gerbia Leniną , visos į simintinos lenininė s Suomijos vietos yra iš puoselė tos ir į rengtos, suomiai ž ino, kas jiems bū tų nutikę , jei ne Leninas. . .
Mes nukrypstame. 1939 metais SSRS pasiū lė Suomijai taikiai atiduoti dalį teritorijos prie Leningrado dė l sienos saugumo. Mane stebina š i formulė : grą ž inti taikiai. Es-sno, Suomija atsisakė . SSRS privertė ją sudaryti taiką , iš mesdama daugiau nei milijoną mū sų karių į š ią maž ą š alį . Kovo mė nesį viskas baigė si, siena nutolo nuo Sankt Peterburgo, o Vyborgas atiteko SSRS.
Antrajame pasauliniame kare Suomija kovojo prieš SSRS, tik siekdama iš laikyti savo nepriklausomybę , kitaip visa jų š alis bū tų atsidū rusi po mū sų tankų vikš rais. Vyborgas vė l tapo suomiu, 3 metams. Tač iau Mannerheimas atsisakė š turmuoti Leningradą – miestą , kuriame jis (tuomet Sankt Peterburgas) mokė si kavalerijos mokykloje, kur lankė imperatoriš kuosius balius Ž iemos rū muose, manau, jei bū tų nusprendę s į Sankt Peterburgą vykti iš š iaurė s. , daug kas galė jo nutikti visai kitaip. . . Myliu ir gerbiu suomius už š į tiesumą . Tai paprasti, š iek tiek naivū s ir lė ti ž monė s, iš kurių niekš ybė s ir iš davystė s nesitiki. Jei ketvirtajame deš imtmetyje estai, lytyš ai ir kiti lietuviai nepapultų mums, o kariuotų su mumis kaip ir suomiai, aš irgi juos gerbč iau. Ne, aš negaliu š ių „iš didž ių “ „baltų tautų “ prilyginti suomiams. . .
Vė l nukrypstame. 1944 metais Vyborgas galutinai ir neatš aukiamai atiteko SSRS. Suomijos gyventojai paliko Vyborgą iki paskutinio asmens. Jie pasakojo, kad į siverž ę kareiviai ant viryklių rado dar š iltus puodus su koš e ir bulvė mis, o daiktai buvo sukrauti idealios bū klė s. . . Daugelis tų pač ių suomių vis dar gyvi (Suomijoje yra gana ilga gyvenimo trukmė ir labai geras vaistas), š tai jie - tada jie atvyksta į Vyborgą ir pamato savo namus, kuriuos mes sė kmingai atvedė me į kritinę bū seną .
Sovietmeč iu Vyborgas pradė jo pildytis ž monė mis iš visos SSRS, tiesiog pagal tvarką sių sdavo dirbti, reikė jo už pildyti tuš č ią gana didelį miestą . Taip č ia atsidū rė mano tė vai: mama iš Novgorodo srities, tė tis iš Ivanovo, ir č ia gimiau saugiai, tapau gimtuoju Vyborgu. Mano miesto specifika yra bū tent ta, kad č ia nė ra vietinių gyventojų iš senosios kartos, visai nė ra, visi senieji č iabuviai yra už sienyje, o kiekvienas iš mū sų esame atvykė liai iš skirtingų š alies vietų . SSRS Vyborge pastatė didž iausią laivų statybos gamyklą , kurios Chubaiso reformatoriams nepavyko sunaikinti 90-aisiais ir kuri toliau stato laivus, net platformas paleidimams į jū rą . Mieste yra didelis komercinis jū rų uostas, modernios stogo dangų ir termoizoliacinių medž iagų gamybos į monė s, didelė pasienio tarnyba ir muitinė . Dė l š ių priež asč ių pas mus maž as nedarbas, o dė l š alč io sveč ių darbuotojų nė ra labai daug, negalė sime gyventi po palme. Vė lgi, laisvi gyventojai tushkanit visoje Suomijoje, kuri yra tik už.30 km.
Ką pamatyti mano mieste? Visų pirma, Vyborgo pilis yra 64 metrų aukš č io, stovinti nuostabioje saloje. Sankt Peterburgo mokslų akademijos prezidento Ludwigo Heinricho Nicolai į kurtą Mon Repos parką (pabrė ž iamas paskutinis pavardė s skiemuo). Seni didingi į tvirtinimai, Anninskio į tvirtinimai, senos suomių gatvė s ir namai. Laikrodž io bokš tas, dominikonų vienuolyno griuvė siai. Filmo „Sannikovo ž emė “ epizodai buvo filmuojami ant Laikrodž io bokš to, atsiminkite, ten yra fatališ kas karininkas Krestovskis, kuris dainavo filme „Š iame š ė lstanč iame pasaulyje viskas vaiduokliš ka. . . “ ir taip lipa ant sienos. bokš tas ir kabo ant apverstų grotelių pač iame virš uje. . . Tai pas mus, ant Laikrodž io bokš to. Atsimainymo katedra, pastatyta vadovaujant Kotrynai Didž iajai, o bolš evikų nesugriauta bū tent todė l, kad Vyborgas tuo bedieviš ku laiku buvo suomių valdž ioje. Apvalus XVI amž iaus bokš tas Turgaus aikš tė je, dabar tai labai geras restoranas, pasirinktas suomių . Į lankos krantai su didž iulė mis puš imis, niekuo nesiskirianč iomis nuo už jū rio turkų...
Toks yra mano miestas.
