Man patiko ž iū rė ti į skraidanč ią picos teš lą ir į tai, kaip meistriš kai ir lengvai ją tvarkė š efas. Po š io pasirodymo iš karto panorau iš bandyti Margaritą , ir ji atitiko mano lū kesč ius. Virė ja pasirodė labai į domi paš nekovė , lygiai tokia pati kaip ir barmenai. Vertinau jų dė mesingumą mano praš ymams ir pageidavimams. Atrodė , kad jie iš anksto ž inojo, ko reikia kiekvienam sveč iui. Ir mano „Kaž kas tokio paprasto, bet malonaus“ virto „Limoncello“ su „Martini“.
Malonų į spū dį paliko galantiš kas padavė jas, kuris visada pasirodydavo tinkamu laiku. Patiekalai iš š efo iš jo padė klo nukrito ir, sprendž iant pagal už sakymų skaič ių , sveč iams jie labai patiko. Meniu tikrai į vairus – nuo salotų iki madingojo Ribeye, bet š į kartą nusprendž iau pagauti rykliuką į dantis.
Pirmą kartą suvalgiau plė š rū ną , kurio visi bijome, ir tai į domus pojū tis. Katran skonis kaip jokia kita ž uvis: ji minkš ta, sultinga ir š velni. Tai ypatingas patiekalas su į domiu padaž u ir dekoruotas kaip restoranas.
Prieš akis buvo beveik visa virtuvė ir tai sukė lė didelį susidomė jimą . Į domu buvo stebė ti, kaip virtuvė s š efas kū rė savo kulinarinius š edevrus. Jis gamino maistą atsainiai, bet atsakingai. Jo pasitikė jimas neleido abejoti, kad kitas patiekalas bus toks pat skanus kaip ir ankstesnis.
Atmosfera „Akapulke“ buvo palanki bendravimui ir poilsiui. Č ia jauč iausi patogiai, skaniai, į domiai ir lengvai. Man apskritai patiko vietos stilius. Manau, už viso to slypi didž iulis darbas, kurio beveik nepastebime, mė gaudamiesi poilsiu, gerais gė rimais ir skaniu maistu. Ač iū už malonius prisiminimus, kurį laiką buvau parvež tas į Meksiką ir pamirš au miesto š urmulį .
P. S. „Sombrero“ gerai atrodytų „Acapulco“ darbuotojams : )