Ostroho akademija – pirmoji aukštoji mokykla Ukrainoje ir Rytų Europoje – buvo įkurta 1576 m. princų Vasilijus-Konstantinas Otrožskis ir princesė Galška Otrožskaja. Šioje mokykloje buvo dėstoma slavų, graikų, lotynų kalbos ir vadinamieji laisvieji mokslai (gramatika, aritmetika, retorika, logika ir kt.). Pirmasis jos rektorius buvo rašytojas G.D.Smotryckis, o mokiniais – žymus mokslininkas ir rašytojas M.Smotryckis, etmonas Petro Sahaydachny, Demyanas Nalivaiko (Severino Nalivaiko brolis) ir kt.

Tūkstantmečio Ukrainos kultūros istorijoje Ostrogas XVI–XVII amžių sandūroje atliko intelektualinio centro vaidmenį, o akademija, veikusi čia 1576–1636 m., buvo pirmaujanti mokslo įstaiga Ukrainoje. Jos spaustuvė išgarsėjo pirmuoju pasaulyje Biblijos leidimu bažnytine slavų kalba (1581 m.).
Akademijos įkūrėjas Vasilijus-Konstantinas Konstantinovičius Otrožskis buvo vienas turtingiausių valstybės magnatų, filantropas. Kaip pastebi S. Kardaševičius, princas buvo tris kartus turtingesnis už Sandraugos karalių. Jam priklausė trečdalis visų Voluinės, dvarai Kijevo, Vladimiro, Belocerkovskio, Boguslavskio, Perejaslavskio, Kanevskio ir Čerkasų seniūnijose. Kunigaikščio valdose buvo daugiau nei 3040 miestų ir kaimų, prekybos namai Gdanske, Jaroslave, Lvove, pilys Dubne, Turove, Tarnuve, kiemai-kamarai Varšuvoje ir Vilniuje.

Akademijos istorijoje aiškiai galima išskirti tris laikotarpius. Pirmasis iš jų – formavimosi laikas (1576–1586). Jam būdinga galinga intelektualinė blykstė. Jau pirmaisiais gyvavimo metais akademija tampa unikaliu kultūros ir švietimo centru su jame įkurta leidykla. Įstaigoje dirbo įvairių tikėjimų veikėjai – Gerasimas Smotryckis, Ivanas Fedorovas, graikai Immanuelis Moshopoulos, Dionisijus Ralis ir Eustachijus Natanaelis, Simonas Pekalidas, baltarusių protestantai Andrejus Rymša ir ukrainietis Motovilo.
Kitas akademijos veiklos laikotarpis (1587–1620 m.) pasižymi didžiausiu jos suklestėjimu. Į Ostrogą atvyko iškilios asmenybės – ukrainiečiai ir užsieniečiai, turintys turtingą Europos mokslinę ir pedagoginę patirtį. Ukrainietis Kuprijanas mokėsi Paduvoje ir Venecijoje, Isakiy Boriskovich – Aleksandrijoje. Tarp Padujos akademijos auklėtinių išsiskyrė graikai Nikiforas Kantakouzinas ir Cyrilas Loukaris. Abipusiai naudingi kultūriniai ryšiai su Atono vienuolynais buvo užmegzti dar XVI amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Juos aplankė Ivanas Višenskis, Isakijus Boriskovičius. Tuo pat metu atonitų vienuoliai atvyko į Ostrogą vietinių leidinių, aprūpindami spaustuvę reikalingais rankraščiais.
Lenkijos vadovai aktyviai bendradarbiavo su akademija. Vienas iš jų buvo astronomas, matematikas, medicinos mokslų daktaras, Padujos ir Krokuvos universiteto absolventas Janas Latošas. Šlovę Ostrogui atnešė ir savamoksliai ukrainiečiai, pripažintas ortodoksų publicistas Gerasimas Smotryckis, pirmasis to paties pavadinimo akademijos rektorius, polemikus Ivanas Višenskis, rašytojas Demianas Nalivaiko, jo brolis, Ukrainos liaudies sukilimo vadas, Severinas Nalivaiko. Pati atmosfera, tvyrojusi Ostroge dviejų amžių sandūroje, turėjo lemiamą reikšmę audringai akademijos veiklai: čia sugyveno skirtingos tautinės ir kultūrinės tradicijos. Penkių tūkstančių gyventojų turinčiame mieste, padedant renesanso stiliaus italų architektams, buvo pastatyta pilis, trys mediniai rūmai, rotušė, miesto bokštai. Čia buvo bažnyčia, dvi sinagogos su žinoma ješiba – dvasinė ir bendrojo lavinimo mokykla, totorių mečetė, kalvinistų ir protestantų bažnyčios.
Paaiškėjo, kad akademijos nuosmukis, o vėliau ir jos likvidavimas – jėzuitų veiklos rezultatas. Jie siekė sustiprinti savo vaidmenį šiame regione, o tai buvo neįmanoma be kultūrinio ir ideologinio centro likvidavimo. Juk Ostroh elitas savo aktyvia ortodoksų propaganda neleido įgyvendinti toli siekiančių Vatikano ir Lenkijos bajorų ketinimų. Kadangi jėzuitams nepavyko įtikinti kunigaikščio Ostrožskio į savo pusę, jie visą savo energiją nukreipė į kunigaikščio įpėdinius. Jo vyresnysis sūnus Janušas tapo kataliku, o 1583 metais tikėjimą pakeitė ir antrasis sūnus Konstantinas. Kitas sūnus Aleksandras 1592 m. veda gerai žinomą jėzuitų globėją Aną Kostchanką. 1636 m. Ostrožanams buvo organizuotas bajorų teismas, jie buvo kankinami ir nužudyti. Teismas Ostrožinoje įvedė sąjungą. Didžiausia Annos-Aloise Ostrožskaya fanatizmo apraiška buvo jos testamentas (1654 m.), pagal kurį daugybė dvarų ir didelės pinigų sumos tapo saugomo jėzuitų ordino, bažnyčių ir katalikų ligoninių nuosavybe.