Olbija (gr. Óλβια – laiminga) – senovės graikų kolonija, kurią įkūrė imigrantai iš Mileto 647-646 m.pr.Kr. e. Dniepro-Bugo žiočių pakrantėse į pietus nuo šiuolaikinio Nikolajevo.

Jo klestėjimo laikais jame gyveno 20-25 tūkst. Senovės graikai, įkūrę miestą VI amžiuje prieš Kristų, pakeitė kimerus ir skitus (tačiau graikai pamažu asimiliavosi su vietiniais gyventojais: po kurio laiko jie pradėjo kalbėti mišriai graikiškai ir skitiškai bei dėvėti skitų drabužius). 450 metais prieš Kristų. e. Olbiją aplankė Herodotas. Jis pirmą kartą aprašė tuo metu Ukrainos teritorijoje gyvenusių tautų istoriją, geografiją ir papročius. 331 m.pr.Kr. e. Olbija nesėkmingai bandė užkariauti Aleksandro Didžiojo Zopiriono vadą. I amžiaus viduryje prieš Kristų. e. Miestą sunaikino getai, vadovaujami karaliaus Burebistos. Pirmaisiais amžiais po Kr. e. gyvenimas Olbijoje buvo atkurtas ir ji tapo Romos imperijos dalimi. IV amžiaus pabaigoje pasirodė hunai, kurie galutinai sunaikino Olbiją. Teritorijoje išlikę įtvirtinimų griuvėsiai, miesto kvartalai, aikštė, sakralinė vieta, šventyklos, dirbtuvės, palaidojimai.