Belosarayskaya Nerija – viena mė gstamiausių mariupolieč ių poilsio vietų ir ne tik. Š tai kas ją suž lugdė . Beprotiš kas kiekvieno ž emė s kvadrato (smė lio) vystymas visiš kai nuž udė ekosistemą . Maž daug prieš deš imt metų kiekvieną vakarą , sė dė dami verandoje, jie stebė davo tokį vaizdą : po platformą apš vieč ianč iu ž ibintu knibž dė te knibž dė te knibž da vabzdž ių , apdegusių sparnus ir krisdami ant ž emė s. Ir tada prasidė jo puota – į aikš telę pradė jo ropoti rupū ž ė s, kurios vaiš inosi lengvu grobiu. Apie keliolika, tikrai. Š tai ką turė jome pramogas, o ne televiziją . Bet jau seniai rupū ž ių visai nė ra! O kiek š aunių vabzdž ių buvo - „negyvos galvos“ drugelis, į vairū s vabalai, graž ū s vorai! Visa tai jau praeityje. Neliko nieko, iš skyrus uodus. Visa tai labai liū dna. Anksč iau nerijos pakraš tyje lizdus sukdavo daug paukš č ių , kartais prie ž ioč ių bū davo matyti net flamingų . Ir dabar…
Automatiškai išversta iš rusų kalbos. Žiūrėti originalą
Komentarai (2)
palikite komentarą
Rodyti kitus komentarus …
