Didžiojo kankinio Jurgio Nugalėtojo bažnyčia – bažnyčia Lvove. Vienintelis Lvove neobizantinio (bizantinio – romaninio) stiliaus architektūros pavyzdys, būdingas Bukovinai. Nuo 1992 m. tai Ukrainos stačiatikių bažnyčios Lvovo vyskupijos katedros bažnyčia (nes kitas bažnyčias perėmė kitos bažnytinės organizacijos). Adresas: g. Korolenko, 3.
Jurgio bažnyčios Lvove statybas vykdė Rumunijos stačiatikių bažnyčios Bukovinos konsistorija, kuri Austrijos-Vengrijos imperijos laikais buvo atsakinga už visos Galicijos stačiatikių bažnyčios reikalus. 1856 metais Pranciškaus (dabar Korolenko) gatvėje ji nusipirko didelį žemės sklypą su dviem namais prie buvusio pranciškonų vienuolyno. 1895 m. stačiatikių bažnyčios ir bažnyčios namo statybos projektą patvirtino architektas Gustavas Sachsas iš Vienos. Specialiu Austrijos valdžios nurodymu buvo įsakyta statomą Švč. Trejybės bažnyčią pervadinti į Šv. Jurgio bažnyčią; tai buvo daroma siekiant nepriminti tų laikų, kai Lvove buvo Švč. Trejybės stačiatikių cerkvė, ir pabrėžti žemą stačiatikių bažnyčios statusą, palyginti su graikų katalikų Šv. Jurgio (Šv. Jurgio) katedra.
1897 m. rugsėjo 1 d. buvo padėtas kertinis akmuo šventyklai ir pradėta jos statyba. Tais pačiais 1897 metais buvo organizuotas statybų komitetas, kuriame dalyvavo Lvovo universiteto profesorius Michailas Gruševskis, žinomas Ukrainos istorikas ir Osipas Monchalovskis, žinomas Galisijos-Rusijos žurnalistas. Statyboms nuo pamatų padėjimo iki jo užbaigimo vadovavo architektas Vincentas Ravskis. Šventyklos pašventinimas įvyko 1901 metų spalio 14 dieną. Jurgio bažnyčios vidaus apdailą darė Vienos ir vietos Lvovo meistrai. Spalvotus vitražus metaliniame rėme šventyklai pagamino ir sumontavo Vienos įmonė Tiroler Glasmalerei Anstalt. Ta pati įmonė pagamino mozaikinį intarpą virš pagrindinio įėjimo. Keturių pakopų ikonostasą įrengė Vienos meistrai: dailidės ir ikonostaso raižybos darbus atliko Karlas Vormundas, visas ikonas nutapė Friedrichas von Schilleris. Polichromijos, kaip ir visos interjero dekoravimo eskizus darė Vienos menininkas Karlas Jobstas, sumaniai projektavimui asmeniškai vadovavo pastato projekto autorius Gustavas Sachsas. Šventyklos varpus nuliejo Karlo Švabo firma. Iš septynių varpų keturiuose buvo užrašas rumunų kalba, trijuose ukrainiečių kalba.
Pamaldos bažnyčioje vyko bažnytinėmis slavų ir rumunų kalbomis, vienas kunigų buvo bažnyčios ir parapijos rektorius, kitas – Lvovo garnizono stačiatikių karių karinis kunigas. Šventyklą nuolat lankydavo Lvovo Rusijos konsulas su šeima ir nedidelis skaičius vietinių įvairių tautybių ortodoksų. Parapijiečius stebėjo Austrijos policija, nes valdžia nerimavo dėl stačiatikybės plitimo.
1902 m. šventykloje buvo sumontuotos dvi atminimo lentelės, kurių reikalavo Černivcų bažnyčios vadovybė. Pirmasis – Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo įstojimo į sostą 50-mečiui atminti – rumunų, vokiečių ir rusų kalbomis; antroji – po šventyklos pašventinimo – rumunų ir rusų kalbomis. Abi lenteles iš marmuro pagamino Lvovo skulptorius Liudvikas Tirovičius, anksčiau šventykloje padaręs akmeninį sostą. Lentelės tekstas (pietinė pusė) (šiuolaikinė rašyba, rus.): „Tai Šv. bažnyčia Šv. Didysis kankinys Jurgis buvo įkurtas 1897 m. rugsėjo 22 d. (spalio 4 d.) Lvove, pastorių, stačiatikių tikėjimo profesorių sielomis, pastatytas Bukovinos stačiatikių bažnyčios fondo lėšomis ir pašventintas su stačiatikių tikėjimo dėstytojų palaiminimu. Jo Eminencija, metropolitas Arkadijus Chuperkovičius, jo kunigas kun. Archimandritas Mitroforas, Mironas Kalichesko, 1901 m. spalio 14-27 d. Palaimingos ramybės ir amžinos atminties fondo kūrėjams ir pasekėjams. Lentelės tekstas (šiaurinė pusė) (šiuolaikinė rašyba, rusų k.): „Mūsų visų mylimo Cezario Pranciškaus Juozapo I įstojimo į sostą 50-mečiui atminti“. Virš to paties stalo buvo imperatoriaus bareljefas; dabar matosi tik jos pamatas.
Šventykla buvo pastatyta romėniško-bizantiško stiliaus, turi penkis kupolus. Statybos metu naudotos specialios degimo raudonos plytos ir tašytas baltas akmuo, atvežtas iš Ternopilio srities. Šventyklos kompozicijos pagrindas – graikiškas kryžius. Centrinį bažnyčios tūrį vainikuoja bizantiškas kupolas. Pagrindinis fasadas dekoruotas bokštais, kurie tarnauja kaip varpinės. Jurgio bažnyčia pagal architektūrinį sprendimą primena seminarijos bažnyčią Černivcių metropolito rezidencijoje (projekto autorius Juozapas Glavnia). Panašia statybos technika buvo pastatytas prie šventyklos esantis bažnytinis dviejų aukštų namas. Jurgio Nugalėtojo bažnyčia ir bažnyčios namas sudaro vientisą ansamblį ir yra pripažinti vienu geriausių istorizmo stiliaus pavyzdžių Ukrainos sakralinėje architektūroje.

Dar 1862 m. Austrijos vyriausybė būsimai stačiatikių bažnyčiai suteikė „viešumo (pilietybės) teisę“, tačiau niekada nepripažino parapijos teisės. Tačiau šventykla vedė visų Galicijoje gimusių ortodoksų registrus.
Po Austrijos-Vengrijos žlugimo šventyklą su visu turtu administravo Rumunijos religinis fondas, o vėliau dėl parapijiečių ir teismų veiksmų ji pateko į Lenkijos vyriausybės, o vėliau ir Lenkijos vyriausybės jurisdikciją. Stačiatikių bažnyčia. Nuo 1924 m. šventykla priklausė Rusijos stačiatikių parapijai, kurios dauguma parapijiečių buvo galisų rusofilai (tarp jų ir parapijos vadovas Semjonas Bendasjukas), dalis – emigrantai iš Rusijos. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ji buvo Rusijos stačiatikių bažnyčios jurisdikcijoje, nuo 1990 metų priklausė jos savivaldos daliai – Ukrainos stačiatikių bažnyčiai (Maskvos patriarchatui).
Šventykloje saugomos Šventosios didžiosios kankinės Barbaros, Kijevo urvų gerbiamųjų tėvų, vienuolio Jobo (Pochajevo abato), Belgorodo Joasafo, Odesos Kukšos relikvijų dalelės. Bažnyčioje taip pat yra ant Atono kalno nutapytos ir pašventintos Tikhvin-Tear-Gothing ikonos kopija, kuri iš Rusijos atsiskyrėlių buvo perkelta į Rusijos imperatoriškąjį konsulatą Lvove. Bažnyčioje esanti ikona buvo pripažinta stebuklinga Ukrainos stačiatikių bažnyčios Šventojo Sinodo (Maskvos patriarchato) sprendimu 1997 m.
Nuo 1978 m. Protopresbiteris Vasilijus Ostaševskis buvo Šventojo Didžiojo Kankinio Jurgio Nugalėtojo bažnyčios rektorius (2007 m. gegužės 15 d. pasitraukė pas Viešpatį). Nuo 1992 m., kaip ir anksčiau, ji tapo katedra ir dabar vienintele Rusijos stačiatikių bažnyčia Lvove. Nuo tų pačių metų Ukrainos ortodoksų bažnyčios (Maskvos patriarchato) vyskupas Augustinas (Markevičius) yra Lvovo katedroje. Iki 2005 m. pradžios bažnyčioje tarnavo arkivyskupas Andrejus Tkačiovas, televizijos laidų vedėjas visos Ukrainos televizijos kanale „Kievskaya Rus“.
Bažnyčioje veikia vyskupijos laikraščio „Stačiatikybės šviesa“ redakcija, Aukštieji teologijos kursai, misionierių skyrius, jaunimo ortodoksų brolija, bibliotekos funkcija.

Pamaldos atliekamos kasdien, pamaldų kalba – bažnytinė slavų; pamokslai sakomi rusų ir ukrainiečių kalbomis. Šventyklos teritorija ribojasi su Lvovo rusų kultūros centro pastatu. Puškinas.