Červonohradas – dingęs miestas Ukrainos Ternopilio srityje, netoli nuo Nyrkivo kaimo, Zališčickio rajone. Įsikūręs prie Džurino upės. Taip pat netoli miesto yra Dzhurinsky krioklys.

Šiuo metu iš Červonogrado teritorijoje esančių pastatų yra išlikę XVII amžiaus Červonogrado pilies ir XVIII amžiaus katalikų bažnyčios liekanos. Ant kalvos prie pilies yra apleistos kapinės su koplyčia, kurioje buvo palaidoti Poninskių šeimos palaikai.

Miesto pavadinimą lėmė vietovės dirvožemio ypatumai – vietiniai smiltainiai suteikia jam raudoną spalvą. Tarp istorikų (daugiausia lenkų) yra nuomonė, kad Chervonogradas gali būti siejamas su Červeno miestais, iš kurių vėliau kilo ir Chervona Rus pavadinimas. Sovietų, o vėliau ir Ukrainos istoriografija neigia šią versiją, manydama, kad Chervona Rus pavadinimas kilęs iš Červeno miesto.
Pirmą kartą Červonogradas kronikose minimas kaip Castrum rubrum (Raudonoji pilis) IX a. Iki XIII amžiaus Červonograde buvo pilis (greičiausiai medinė), minima kaip Kijevo Rusios kunigaikščių ginčų objektas. 1240 m. Chervonogradas, kaip ir kiti Podolės miestai, buvo patyręs totorių-mongolų invaziją. 1313 m. Podiliją užėmė Lietuvos kunigaikštis Olgerdas, o visas kraštas atiteko broliams Koryatovichiams. Lietuviai pilį sutvirtina, o 1331 metais mieste buvo įkurtas dominikonų vienuolynas. 1340 m. miestą užkariavo Kazimieras Didysis.
1434 metais Červonogradas gavo karališkojo miesto statusą, o 1448 metais – Magdeburgo teises. Šiuo laikotarpiu mieste vystėsi prekyba ir amatai, į miestą grįžo dominikonai. XVII amžiaus pradžioje Danilovičiai, kuriems priklausė aplinkinės žemės, medinės tvirtovės vietoje pastatė pylimais sutvirtintą pilį. 1615 m. šalia pilies buvo pastatyta bažnyčia, pastatyta Lisetsky poros lėšomis. 1621-1672 metais Červonogradas kartu su aplinkinėmis žemėmis buvo Osmanų imperijos valdžioje. Miestas sunyko, o tuo metu, kai baigėsi Osmanų okupacija, Chervonogradas buvo tik mažas kaimas.
Iki pirmojo Lenkijos padalijimo 1771 m. Červonogrado pilis buvo Červonogrado poveto, vieno iš trijų Podolsko vaivadijos povetų, centras. Po Lenkijos padalijimo miestas atiteko Austrijai, prarado savo reikšmę ir tapo Ternopilio vaivados Zališčickio rajono dalimi. 1778 m. Chervonogradas perėjo kunigaikščio Karolio Poninskio nuosavybėn, kuris jį nusipirko iš Austrijos vyriausybės. 1820 m. Poninskis ant apgriuvusios pilies liekanų pastatė nuostabią pilį-rūmus, kuriuos suprojektavo architektas Julianas Zacharovičius. Karolio Poninskio sūnus Kalistas Poninskis tęsia rūmų statybas, įskaitant išlikusių pilies bokštų atstatymą, o senosios pilies liekanos išardomos iki žemės. Aplink naują pilį-rūmus – itališko stiliaus parkas, papuoštas fontanais ir gėlynais. 1835 m. Poninskių šeimos kapui Helena Poninsky užsakė skulptūrą iš garsaus skulptoriaus Bertel Thorvaldsen žuvusiems vaikams atminti. Po septynerių metų, 1842 m., meistras darbą baigė. Šiuo metu skulptūra saugoma Lvovo dailės galerijoje.
1846 m. ​​Helena Poninskaja atidaro gailestingųjų seserų vienuolyną Červonograde, kurios užsiėmė našlaičių auginimu ir ligonių priežiūra. 1880 metais Lenkijos geografinės karalystės žodynėlyje Červonogradas aprašomas kaip miestas, kuriame gyvena 465 žmonės, mieste veikė graikų katalikų parapija, veikė vandens malūnas. 19 ir 20 amžių pasienyje miestas atiteko princesei Marijai Lubomirskajai, kuri tapo paskutine Chervonogrado savininke. 1940-ųjų pradžioje Červonograde gyveno apie 500 žmonių. 1945 m. vasario 2-3 dienomis OUN-UPA kovotojai stojo į mūšį su mieste dislokuotais lenkų savisaugos daliniais. Dėl mūšio žuvo daugiau nei 50 lenkų, pilis patyrė didelę žalą.
Po karo miestas nebuvo atkurtas ir išnyko iš žemėlapių. XX amžiaus antroje pusėje Nyrkivo kaimo, esančio netoli Červonogrado griuvėsių, kolūkio viršininko įsakymu rūmai buvo iš dalies išardyti dėl statybinių medžiagų kiaulių fermos statybai. Aštuntajame dešimtmetyje prie Červonogrado griuvėsių buvo pastatyta vaikų stovykla „Romashka“. 2003 metais netoliese pradėtas statyti Ukrainos autokefalinei stačiatikių bažnyčiai priklausantis vienuolynas.