Tlosas yra vienas seniausių Likijos miestų. Ji minima XIV amžiaus hetitų kronikoje. pr. Kr. Žlugus hetitų imperijai, Tlosas tapo vienu iš šešių didžiausių Likijos miestų, o vėliau tapo Romos imperijos dalimi. Bizantijos laikais Tlosas buvo vyskupų centras. Jis iškilęs ant stačios akmeninės uolos virš Xanthos slėnio, netoli Asarkale kaimo.
Įėjimas į griuvėsių teritoriją pro šiaurės rytų miesto vartus. Uolėtas takas veda į dešinę į nekropolį, kuriame yra keli akmeniniai sarkofagai ir uoloje iškalti didingi Likijos kapai. Žemyn, kalvos papėdėje, yra dar viena akmeninių kapų grupė. Tarp jų yra ir Belerofonto kapas. Matyt, tai buvo vienos iš karališkųjų Tloso dinastijų, kilusios iš senovės mitinio herojaus, šeimos kapas. Kapo fasadas pagamintas šventyklos stiliaus su trimis durimis, dekoruotomis akmens raižiniais. Kairėje sienoje iškaltas Belerofonas, jojantis ant sparnuoto Pegaso, o dešinėje – liūtas, saugantis kapą. Deja, abi figūros, o ypač liūto galva, smarkiai nukentėjo nuo vandalizmo.
Pilis, iš kurios liko tik apgriuvusios sienos, jau turkų valdymo laikais buvo pastatyta ant uolėtos skardžio viršūnės. Iš viršaus atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į snieguotą Akdago viršūnę (3024 m) ir žemiau besitęsiantį Ksanto slėnį.
Kalvos papėdėje matyti stadiono sėdynių pėdsakai, o kitoje sklypo pusėje, buvusioje miesto agora, driekiasi ilgas arkomis puoštas pastatas. Nuo jos veda takas iki pirties su septyniais langais (Yedi Kapi), iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į slėnį. Į rytus nuo tako į pirtį matosi Bizantijos bazilikos griuvėsiai.
Teatras (II pr. Kr.) yra 300 m aukščiau šlaito. Pasiekti galima asfaltuotu keliu palei upelio vagą. Scena – akmenų kratinys, o 34 sėdynių eilės puikiai išsilaikiusios. Nuo jų žiūrovams atsiveria vaizdas į akropolio griuvėsius, už kurių kyla snieguotos viršukalnės.