Jokūbo bažnyčia
Svēta Jēkaba katedrāle, Šv. Jokūbo bažnyčia, Šv. Jokūbo katedra
Latvija, Ryga
Mūrinis gotikos paminklas, ketvirta pagal dydį bažnyčia Rygoje, pagrindinė katalikų bažnyčia Latvijoje, Rygos arkivyskupijos katedra. Keletą šimtmečių (pradedant Švedijos valdymo laikotarpiu ir baigiant XX a. 2 dešimtmečio viduriu) tai buvo katedra liuteronų bažnyčia.
Architektūrinės priklausomybės požiūriu pastatas yra pereinamojo laikotarpio iš romantizmo į gotiką pavyzdys. Pirmą kartą bažnyčia šioje vietoje, esanti už viduramžių miesto ribų, paminėta 1225 m. Centriniame vakariniame bažnyčios fasade šie metai iškalti kaip numatomi statybos metai. Po trisdešimties metų, 1255 m., visai šalia pagrindinės Rygos priemiesčio bažnyčios (kuri iš pradžių buvo Šv. Jokūbo bažnyčia) buvo pastatytas vienuolynas cistersų ordino vienuolėms.
Pamaldoms vesti bažnyčios patalpas iš pradžių naudojo Livonijos ordino vienuoliai-riteriai – karinė-religinė organizacija, kuri daugiau nei du su puse amžiaus pagal viduramžių hierarchinių santykių sistemą buvo feodalas. Rygos. Lygiagrečiai su Livonijos ordino nariais bažnyčioje vyksta pamaldos cistersėms vienuolėms iš gretimo Švč. Mergelės Marijos vienuolyno, kurios liaudyje buvo vadinamos „giedančiomis mergelėmis“.
Bažnyčios istorija buvo tokia pat sudėtinga, kaip ir pačios Rygos istorija.
Kaimo bažnyčia už Rygos; miesto šventykla; plataus masto interjero sunaikinimas per reformaciją 1524 m., pačiame antikatalikiškų neramumų bažnyčioje įkarštyje; pagrindinė pirmosios Livonijos liuteronų bendruomenės bažnyčia; perėjimas į jėzuitų draugiją; vėl bažnytinių reikmenų ir kultūros objektų naikinimas bei dvasininkų mušimas protestų prieš Grigaliaus kalendoriaus įvedimą Rygoje dienomis; Rygą prijungus prie Švedijos kaip Livonijos sostinės, bažnyčia tapo karališkuoju liuteronu, dar kartą pakeitusia konfesinę priklausomybę, pamokslai per pamaldas taip pat buvo skaitomi švedų, suomių ir estų kalbomis;
Būdingas epizodas.
1656 m., kai caro Aleksejaus Michailovičiaus Rusijos kariuomenė priartėjo prie Rygos iš Kobronšaneco, prasidėjo miesto apšaudymas, dėl kurio keli sviediniai pataikė į Jakovlevo bažnyčią, iš kurių du Rygos apgulties atminimui buvo įtaisyti centrinis fasadas, o dar du – bažnyčios altoriuje. Vėliau miestą apgulusieji traukėsi, nes sumanymas nuvesti miestą į badą žlugo dėl iš Rygos įlankos atvykusios karinės pagalbos, kurią laiku suteikė karalius Karolis X Gustavas, taip pat dėl blogo oro ir plėšikavimo. priemiesčių valstiečių, kurie sistemingai plėšė rusiškus vežimus.
Po švedų, 1756 m., prie pagrindinio šventyklos pastato buvo pridėta smailia aštuonkampė piramidinė smailė, paremta barokiniais pamatais. 1756 m. birželio 2 d. ant bokšto smailės buvo pastatyta tradicinė gaidžio vėtrungė, kuri apskritai sėkmingai išliko iki šių dienų.
1918–1923 metais vyko ginčai dėl to, kaip turėtų būti naudojamos bažnyčios patalpos ir galų gale, kam jos priklausys naujomis sąlygomis. Tuo pat metu naujai paskelbtos respublikos bažnytinė valdžia niekaip negalėjo nustatyti, kuri iš didžiausių Rygos viduramžių bažnyčių turėtų būti perduota Latvijos katalikams, kurie liko „be pastogės“. Dėl to po ilgų karštų diskusijų buvo nuspręsta Jakovlevo bažnyčią perduoti katalikų arkivyskupo jurisdikcijai. Naujasis bažnyčios pašventinimas įvyko 1924 metų gegužės 3 dieną, o kitą dieną joje buvo laikomos mišios pagal katalikišką modelį. Taip 1924 metų gegužės 4 dieną oficialiai pareigas pradėjo eiti Latvijos Katalikų Bažnyčios arkivyskupas Anthony Springovičius.
Būtent po lemtingų 1924 metų gegužės įvykių, kai bažnyčia ketvirtą (ir kol kas paskutinį) kartą pakeitė religiją, buvo nuspręsta šventyklą atstatyti iš vidaus, siekiant pritaikyti ją katalikiškai sakralinei sampratai. Tada šoniniai bažnyčių chorai buvo nugriauti, bet iš medžio pastatyti keturi konfesijos, atsirado centrinis altorius ir trys papildomi šoniniai neogotikinio stiliaus altoriai.
Reikšmingas įvykis, įėjęs ne tik į Rygos Šv.Jokūbo bažnyčios, bet ir visos katalikiškos Latvijos istoriją, įvyko 1993 metų rugsėjo 8 dieną: bažnyčią aplankė popiežius Jonas Paulius II.
Bažnyčios bokšto aukštis kartu su smaigaliu siekia 80 metrų. Interjere galima rasti gotikos skulptūrinės puošybos bažnyčios kanonui retą gėlių ornamentą, puošiantį kapitelius bažnyčių choruose.
Savo ruožtu sostinės vainikuoja mažas kolonas, o apskritai tokie interjero komponentai yra neįprasti viduramžių Rygos bažnyčios skulptūrai.
Vienu ryškiausių Rygos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios interjero elementų pagrįstai galima laikyti ampyro stiliaus sakyklą. Apskritai Jokūbo bažnyčios interjeras išsiskiria keistu įvairių architektūros stilių, vyravusių skirtingais epochais, mišiniu, o bažnyčios išorė yra gana vienoda. Kalbant apie sakyklą, ji buvo pagaminta iš retos raudonmedžio veislės, aplink sakyklą išdėstytos intarsijos su turtingais gėlių ornamentais ir išskirtinėmis arabeskomis.
XX amžiaus pradžioje buvo atrasti kai kurie ankstyvojo interjero dizaino vaizdai. Visų pirma kalbame apie sėkmingą radinį – Triumfo nukryžiavimą, kuris buvo aptiktas 1922 metais bažnyčios palėpėje.
Sunku nustatyti tikslų išskirtinio katalikų kulto pavyzdžio atsiradimo laiką, tačiau mokslininkai susitarė dėl ilgesnio laikotarpio nuo 1380 iki 1420 m. - tarp šių metų buvo sukurtas Triumfo nukryžiuotasis. Šis krucifiksas laikomas vienu seniausių skulptūros kūrinių šiuolaikinės Latvijos teritorijoje.
Gerokai vėliau, 1983 metais Jakovlevo bažnyčioje atliktų remonto darbų metu, po grindimis buvo aptiktas Latvijoje unikalus antkapių ansamblis. Mokslininkams atlikus šio ansamblio tyrimą, grindys buvo padengtos smėliu, o ant viršaus išklotos keraminėmis plytelėmis, kurios iki šiol tarnauja kaip bažnyčios grindų danga.
