Marijos katedra. Katedra buvo pastatyta buvusios romė nų vaisingumo, floros ir faunos deivė s Dianos š ventyklos vietoje. Š ventyklą , kuri iš pradž ių priklausė romė nams, o vė liau vestgotams, arabai visiš kai nugriovė . Š ventyklos vietoje arabai pastatė meč etę . Tač iau atvykus ispanams, buvo sunaikinta ir musulmonų š ventovė , o 1262 metais ant jos pamatų buvo padė ta katedra. Statybos tę sė si iki 1356 m. Vė lesniais š imtmeč iais katedra buvo už baigta ir perstatyta, todė l jos architektū roje susimaiš ė iš tisos epochos.
Į ė jimas į katedrą mokamas 4.5 euro.
Į deš inę nuo pagrindinio į ė jimo į katedrą yra Santo Calis koplyč ia. Svarbiausias koplyč ios lobis – permatomas dubuo, vadinamas Š ventuoju Graliu, kurį.1437 m. katedrai padovanojo Aragono karalius Alfonsas V Didysis.
Iki 1916 metų dubuo su relikvijomis buvo laikomas salė je, bet paskui buvo perkeltas č ia.
Anksč iau dubuo buvo naudojamas religinė se apeigose, tač iau 1744 metais jis netyč ia nukrito ant grindų ir sulū ž o, po to buvo nusprę sta jį restauruoti ir ateityje palikti tiesiog kaip kulto objektą (dabar dubuo naudojamas tik ypač iš kilmingomis progomis). Dubuo pagamintas iš tamsiai raudono agato arba chalcedono (š is mineralas vadinamas karneoliu arba karneoliu) ir datuojamas I amž iuje prieš Kristų . n. e. (kitais š altiniais jis pagamintas 100-50 m. pr. Kr. ). Jis papuoš tas auksu, vertingais perlais ir smaragdais. Viduramž iais buvo pridė tas dubenė lio pagrindas ir dvi rankenos, todė l tikra relikvija gali bū ti laikomas tik pats poliruotas agato dubuo.
Iš arti jo pamatyti neį manoma, nes jis gana aukš tai.
Tai yra dubens istorija.
Pasak legendos, po Mergelė s Marijos mirties Kristaus mokiniai pasidalijo jos turtą tarpusavyje, o taurę , iš kurios Kristus valgė per Paskutinę vakarienę , š v. Petras iš sivež ė į Romą . Dė l krikš č ionių persekiojimų popiež ius Sikstas II III amž iuje vertingą relikviją patikė jo Š v. Lawrence'as, kuris jį laikė savo gimtajame Hueskos mieste. Dubuo ten buvo iki 712 m. , po to krikš č ionys, bė gę nuo musulmonų , paslė pė jį Pirė nų kalnuose, o paskui San Chuan de la Penjos vienuolyne netoli Jakos miesto. 1399 metais vienuoliai į teikė Gralį Aragono karaliui Martynui I, o taurė atsidū rė Saragosoje, Aljaferijos rū muose. 1424 m. Alfonsas V Didysis perkė lė relikviją į Valensiją , atsidė kodamas už pagalbą , kurią Valensijos karalystė suteikė Vidurž emio jū ros mū š iuose. Iš pradž ių taurė buvo skirta karališ kų jų rū mų koplyč iai, tač iau 1437 metais ją monarchas padovanojo Valensijos katedros kapitulai.
Valensijos katedros altoriaus dalis yra daugiakampio formos ir dengta skliautu su š eš iais briaunomis, originalū s altoriaus dalies skliauto ir sienų paveikslai ž uvo per 1469 m. gaisrą , po kurio 1474 m. renesanso stiliaus paveikslai buvo patikė ti italų dailininkams Paolo de San Leokadio ir Francesco Pagano. Klientas buvo bū simasis popiež ius Aleksandras VI. Tač iau vykdant darbus 1674-1682 m. vadovaujant Valensijos architektui Juan Pé rez Castiel, š ios freskos buvo paslė ptos po sodriu barokiniu dekoru su daugybe kolonų , piliastrų , auksavimu ir kt.
Tik 2004 m. , po barokiniu tinku, atsitiktinai buvo aptiktos graž iausios renesansinė s 1474 m. freskos, vaizduojanč ios muzikinius angelus. Baroko epochos klodai buvo paš alinti, o ž iū rovams vė l buvo pristatyti istoriniai paveikslai – ankstyvojo Renesanso stebuklas.
Į spū dį paliko ne tik neį tikė tinas š ių freskų grož is, bet ir tai, kaip nuostabiai jos buvo iš saugotos.
Dvi didelė s altoriaus durys už ima 75 kvadratinių metrų plotą . m ir nudaž ytas aliejumi 1506-1510 m. menininkai Fernando de la Almedina ir Hernando (Fernando) de los Llanos. Manoma, kad š ie dailininkai kurį laiką dirbo su Leonardo da Vinci ir atneš ė į Ispaniją italų renesanso stilių , kuris vė liau iš Valensijos iš plito visame Pirė nų pusiasalyje. Altorius susideda iš š eš ių iš abiejų pusių nutapytų plokš č ių , iš viso 12 paveikslų evangelijos temomis, padarytų Leonardo ir kitų italų renesanso menininkų maniera. Paveikslai tokie geri, kad juos pamatę s Pilypas II, už simindamas apie altoriaus viduje saugomą sidabrinį retabą , pasakė : „Taip, ž inoma, jis pagamintas iš sidabro, bet patys š ie sparnai yra gryno aukso“.
Į ė jimas į katedrą mokamas 4.5 euro.
Į deš inę nuo pagrindinio į ė jimo į katedrą yra Santo Calis koplyč ia. Svarbiausias koplyč ios lobis – permatomas dubuo, vadinamas Š ventuoju Graliu, kurį.1437 m. katedrai padovanojo Aragono karalius Alfonsas V Didysis.
Iki 1916 metų dubuo su relikvijomis buvo laikomas salė je, bet paskui buvo perkeltas č ia.
Anksč iau dubuo buvo naudojamas religinė se apeigose, tač iau 1744 metais jis netyč ia nukrito ant grindų ir sulū ž o, po to buvo nusprę sta jį restauruoti ir ateityje palikti tiesiog kaip kulto objektą (dabar dubuo naudojamas tik ypač iš kilmingomis progomis). Dubuo pagamintas iš tamsiai raudono agato arba chalcedono (š is mineralas vadinamas karneoliu arba karneoliu) ir datuojamas I amž iuje prieš Kristų . n. e. (kitais š altiniais jis pagamintas 100-50 m. pr. Kr. ). Jis papuoš tas auksu, vertingais perlais ir smaragdais. Viduramž iais buvo pridė tas dubenė lio pagrindas ir dvi rankenos, todė l tikra relikvija gali bū ti laikomas tik pats poliruotas agato dubuo.
Iš arti jo pamatyti neį manoma, nes jis gana aukš tai.
Tai yra dubens istorija.
Pasak legendos, po Mergelė s Marijos mirties Kristaus mokiniai pasidalijo jos turtą tarpusavyje, o taurę , iš kurios Kristus valgė per Paskutinę vakarienę , š v. Petras iš sivež ė į Romą . Dė l krikš č ionių persekiojimų popiež ius Sikstas II III amž iuje vertingą relikviją patikė jo Š v. Lawrence'as, kuris jį laikė savo gimtajame Hueskos mieste. Dubuo ten buvo iki 712 m. , po to krikš č ionys, bė gę nuo musulmonų , paslė pė jį Pirė nų kalnuose, o paskui San Chuan de la Penjos vienuolyne netoli Jakos miesto. 1399 metais vienuoliai į teikė Gralį Aragono karaliui Martynui I, o taurė atsidū rė Saragosoje, Aljaferijos rū muose. 1424 m. Alfonsas V Didysis perkė lė relikviją į Valensiją , atsidė kodamas už pagalbą , kurią Valensijos karalystė suteikė Vidurž emio jū ros mū š iuose. Iš pradž ių taurė buvo skirta karališ kų jų rū mų koplyč iai, tač iau 1437 metais ją monarchas padovanojo Valensijos katedros kapitulai.
Valensijos katedros altoriaus dalis yra daugiakampio formos ir dengta skliautu su š eš iais briaunomis, originalū s altoriaus dalies skliauto ir sienų paveikslai ž uvo per 1469 m. gaisrą , po kurio 1474 m. renesanso stiliaus paveikslai buvo patikė ti italų dailininkams Paolo de San Leokadio ir Francesco Pagano. Klientas buvo bū simasis popiež ius Aleksandras VI. Tač iau vykdant darbus 1674-1682 m. vadovaujant Valensijos architektui Juan Pé rez Castiel, š ios freskos buvo paslė ptos po sodriu barokiniu dekoru su daugybe kolonų , piliastrų , auksavimu ir kt.
Tik 2004 m. , po barokiniu tinku, atsitiktinai buvo aptiktos graž iausios renesansinė s 1474 m. freskos, vaizduojanč ios muzikinius angelus. Baroko epochos klodai buvo paš alinti, o ž iū rovams vė l buvo pristatyti istoriniai paveikslai – ankstyvojo Renesanso stebuklas.
Į spū dį paliko ne tik neį tikė tinas š ių freskų grož is, bet ir tai, kaip nuostabiai jos buvo iš saugotos.
Dvi didelė s altoriaus durys už ima 75 kvadratinių metrų plotą . m ir nudaž ytas aliejumi 1506-1510 m. menininkai Fernando de la Almedina ir Hernando (Fernando) de los Llanos. Manoma, kad š ie dailininkai kurį laiką dirbo su Leonardo da Vinci ir atneš ė į Ispaniją italų renesanso stilių , kuris vė liau iš Valensijos iš plito visame Pirė nų pusiasalyje. Altorius susideda iš š eš ių iš abiejų pusių nutapytų plokš č ių , iš viso 12 paveikslų evangelijos temomis, padarytų Leonardo ir kitų italų renesanso menininkų maniera. Paveikslai tokie geri, kad juos pamatę s Pilypas II, už simindamas apie altoriaus viduje saugomą sidabrinį retabą , pasakė : „Taip, ž inoma, jis pagamintas iš sidabro, bet patys š ie sparnai yra gryno aukso“.
Automatiškai išversta iš rusų kalbos. Žiūrėti originalą
Komentarai (0)
palikite komentarą
Rodyti kitus komentarus …