Pirmas pasimatymas arba ne tokie neįtikėtini nuotykiai Krokuvoje

2014 Lapkričio 26 Kelionės laikas: nuo 2014 Spalio 30 iki 2014 Lapkričio 03
Reputacija: +6112.5
Pridėti kaip draugą
Parašyti laišką

Visada norė jau pamatyti Krokuvą . Š imtas picų praė jau pro š alį , grį ž damas iš Katovicų arba kelis kartus iš Varš uvos tokiu keistu marš rutu. Net Vavelį mač iau toli. Bet niekada. Nors, kaip vė liau paaiš kė jo, Krokuva nebuvo vienintelis „už burtas miestas“ (http:// tinklaraš č iai. Turpravda. Ua / duna61 / 99104.html).

Kelionė , kaip visada, buvo spontaniš ka. Pasirodė animacinis filmas, o rankos ir kojos labai niež ė jo, norint naudoti vadinamą ją „lazdelę “. Ir č ia, bam - proga: galima ir reikia eiti kaip ant Figator, linksmuolis, garsiakalbis ir t. t. Kas atsisakys? Aš einu.

Iš vykome ketvirtadienį.10. 30.2014 po pietų . Lvovą pasiekė me lė tai. Pakeliui kortelę vė l pamirš o parduotuvė je, kur dovanoms pirko vietinį alkoholį (kokia karminė karma su š iomis kortelė mis, ž mogau! ). Laimei, kortelė ir joje esantys pinigai buvo ne paskutiniai, ir mes ją radome dingusią Rivnė je, kavinė je.


Taigi viskas buvo paprasta: paskambink į banką , kad už blokuotų kortelę , paskambink draugui, kad nuš oktų į parduotuvę ir pasiimtų kortelę , paskambink jam, kad viskas gerai...

Jie klajojo po Lvovą . Jie, kaip visada, gyveno Briuchovyč iuose, tač iau jaunoji planš etinio kompiuterio navigatoriuje, nors ir norė jo mus ten nuvež ti trumpiausiu keliu, kaž kodė l vis versdavo sukti labai elnių takais, dė l ko buvo prarasta daug laiko ir nervų.

Privataus vieš buč io, kuriame lankė mė s jau daug metų , savininkas ne tik pasiū lė padė ti už sakant nakvynę Krokuvoje (nors perė jau variantus, bet nespė jau rezervuoti), bet ir liepė pasinaudoti nauja Gruš evo-Budomezo pervaž a kaip alternatyva anksč iau planuotai . mus Krakovecas-Korchova. Ir š is Hruš evas-Budomež as už gož ė visus! Jei ne kelias iki jo (tiksliau, jo kaip tokio visiš kas nebuvimas), viskas bū tų kaip tik gerai, nes abiejų sienų kirtimas truko 40 minuč ių (! ).

Tai kartu su 3 automobilių laukimu eilė je.

Į Lenkiją visada malonu nuvykti. Gana kokybiš ka kelio danga, siauri keliai, tvarkingi namai, "š ukuoti" laukai...Ehali (Budomė jas-Ž eš uvas-Tarnovas-Bochnia-Krakó w) pirmieji rajoninė s svarbos Lenkijos keliai, po Ž eš uvo, naujajame A4 greitkelyje. Kol baigiamas laisvas kelias (kuris eina beveik lygiagreč iai), pravaž iavimas laisvas. 95-asis benzinas – 1.2 euro arba apie 5 zlotus. Sustojame kavos prie McDuck, o tamsoje važ iuojame į Krokuvą . "Tabletė ant Figator's Miss", kelionė s pabaigoje pakrikš tyta Agripina arba tiesiog Gruney, š į kartą parodė lojalumą ir nuvež ė į mū sų hostelį , labai, turiu pasakyti, labai padoriai.

Š eš tadienio rytą jie dar kartą aptarė , kad visą dieną teks vaikš č ioti po Krokuvą vienai.

Nurodymai „Eik tiesiai į Vavelį “ buvo gauti, bet vė liau juos sė kmingai ignoravau, nes ne viskas pasirodė taip, kaip tikė tasi. Ne todė l, kad esu kenksmingas. Tiesiog miestas toks graž us, kad norė jau neskubė ti ir tiesiog pasimė gauti apylinkių puoš numu.


Na, kaip man daž niausiai nutinka, visokių linksmų istorijų pasitaikydavo. Tai prasidė jo savivaldybė s autobuse. Ž inoma, buvo galima važ iuoti taksi. Bet Lvove vis tiek ž inau, kad kelionė į prastu vieš uoju transportu yra ypatingas malonumas (bent jau man, nes taip akimirkai pasijauti vietiniu). Atvykusi į stotelę , perskaič iusi tvarkaraš tį ir pasibaisė jusi, kad atvykimo laikas patikslintas iki sekundė s, apsidairiau ieš kodamas bilietų kasos. Ir ne. Ir nereikia, nupirksiu autobuse, pagalvojau.

Ir iš kart nupieš dama vasaros dirigentą avietine moherine berete, ji mintyse pradė jo kurti panaš umą į lenkiš ką frazę apie bilieto pardavimą . Autobusas atvaž iavo antra po sekundė s. Su 10 zlotų kumš tyje į ė jau į saloną . Moherio nieko nematau: (...Tač iau ž monė s padaro kaž kokias manipuliacijas prie maž os automatikos vidury salono ir laimingai suluoš intas iš eina. Einu pas save. Jauna pora tik perka bilietus automatuose. Mandagus lenkų ponas delikač iai domisi Taip, sakau, nori, bet negali. Ai, dabar padė sim, atsako š ypsodamasis. Bet pamatę s pinigus rankoje, purto galvą ir aiš kina, kad pirkti galima tik su kortelė , bet ne bankas. parduodama rū siuose (parduotuvė se), o ir tada ne visuose ir specialiuose kioskuose.

Ką daryti – nesuprantu.

Bet iš tikus panikos priepuoliui ateina iš ganinga mintis papraš yti š ių jaunų lenkų nupirkti man bilietą su savo kortele, o aš duosiu pinigus grynais. Taip, dž entelmenas sutinka, tada į derybų procesą į sitraukia jo ž mona. Svarstau, ar turė č iau eiti toli. Suž inoję s, kad centre, paaiš kina, kad nė ra prasmė s pirkti brangų bilietą.60 minuč ių kelionei už.5 zlotus, o galite nusipirkti už.20 minuč ių . už.2, 80 zloto. Kol aš į sisavinu š ią naudingą informaciją , paaiš kė ja, kad geroji ponia neatsisakė mano są skaitos. Kadangi visa vidurinė salono dalis vis dar stebi epopė jimą apie elgesį su bejausmiu už sienio pilieč iu, kai kurie keleiviai taip pat gauna pinigines, tikė damiesi iš mesti 7.20. Bet, deja, jų niekas neturi. Tai, kad už bilietą galima tiesiog susimokė ti jaunavedž iams 10 zlotų , net į galvą neateina.


Š iuo metu kitoje stotelė je į autobusą į lipa griež tas berniukas su akiniais ir iš kart nuo slenksč io klausia, kas č ia vyksta. Nesu nei gyvas, nei mirę s, suprantu, kad, matyt, tai lenkų kontrolierius, o atsiskaitymo visa to ž odž io prasme valanda praė jo. Smegenis perveria dieną prieš tai perskaityta informacija, kad bauda už kelionę be bilietų siekia net 280 zlotų ir net reikalingos sumos nebuvimas neatleidž ia nuo jos mokė jimo, taip pat apgailė tini plepalai, tokie kaip: mes ne kalbė ti kalbomis“. Viskas paprasta. Jei randamas be bilieto asmuo ir atsisako sumokė ti baudą , vairuotojas už blokuoja duris ir iš kvieč ia policiją . Paž eidė jas vež amas į policijos komisariatą , o jau ten teks sumokė ti 500 zlotų (bauda už važ iavimą be bilietų , bauda už eismo grafiko sutrikdymą plius „brigados“ iš vykimo tarnybos). Trumpai tariant, ateitis man pradeda atrodyti labai niū ri.

Tač iau č ia lenktynė se dalyvaujantys keleiviai, tarp jų maž i vaikai ir pagyvenę ž monė s, pradeda pasakoti į sivaizduojamam kontrolieriui apie tai, kas vyksta autobuse per ankstesnes 4 stoteles. Berniukas su akiniais, kuris labai panaš us į Triuš iuką iš sovietinio animacinio filmo apie Mikę Pū kuotuką , paima mane už rankos ir eina į priekį , pakeliui paaiš kindamas, kad bilietus galima nusipirkti iš vairuotojo. Priė ję s priekinę platformą , paaiš kina vairuotojui, kad, tarkime, ponia, ji neturi kortelė s ar pinigų , jai reikia važ iuoti, bet ji negali nusipirkti bilieto. Į tai reaguodamas vairuotojas vos nepraleido vairo ir piktai atsakė kaž ką panaš aus, kad kaž kada ponia nieko neturi, tai koks senukas važ inė ja autobusais, ir apskritai, kas jis č ia ir t. t. , ir tt O ne , tai klaida, sako "Kiš kis", panelė kortelė s neturi, bet turi grynų jų , tai ar ponas neparduos bilieto už panelę?

Vairuotojas, netarę s nė ž odž io, iš kaž kur apač ios paima akuš erinį lagaminą , iš traukia iš vidurių piniginę , iš piniginė s - są siuvinį , iš są siuvinio - ploną bilietų paketą , nuplė š ia 2 (o tai yra bilietai 60 minuč ių už.5 auksinius), deda prie lango ir paima mano pinigus. Už uot lenkę sis ir davę s, ir š liauž ioję s, linksmai verkdamas, kaž kodė l bandau jam paaiš kinti, kad man nereikia 2 bilietų (kad teks grį ž ti autobusu, š iuo metu, kaž kodė l net negalvoju) . Atsakydamas jis tyliai paima mano bilietus, grą ž ina pinigus ir už trenkia langą . Aš verksiu. „Kiš kis“ pagaliau supranta, kad esu nepravaž iuojamas idiotas, tyliai paima iš rankos raš telį , beldž iasi į langą , pasipiktinę s paduoda tamsiai raudonam vairuotojui ir kaž ką tyliai sako lenkiš kai. Vairuotojas pradeda š ypsotis, operacija su lagaminu kartojasi, ir per stebuklą – vė l mano rankoje! 2! ! ! bilietas! ! ! !!

Berniukas, pamatę s, kad esu arti laimė s ir beprotybė s, už jauč iamai nusiš ypso ir ž enklais aiš kina, kad istorija nesibaigė , bilietą reikia kompostuoti. Nuveda prie komposterio, į deda į ranką bilietą su nupieš ta rodykle ir į kiš a į komposterio angą...Savaime suprantama, visą likusį kelią keleiviai laimingai formavo mane, o aš jiems atsakė : ).


Iš einu netoli traukinių stoties, iš lankstę s ž emė lapį suprantu, kur esu. Na, kad neatsitiktų iš karto, kaip tame anekdote apie „Ž iū rė k, moč iute, atvaž iavo kariuomenė ! Jie gavo kortelę . Dabar jie papraš ys kelio: „Nusprendž iu eiti ten, kur ž iū ri mano akys. O kaip puiku klaidž ioti po nepaž į stamą miestą ! Apž iū rė ti namų fasadus, trinkelė mis po kojomis ir praeivių veidus...Ir tarp jų rasti bendrakeleivių...

Kai nuvaž iavau į Maž ą jį turgų , jame nebuvo nieko, iš skyrus mane ir kitas tris pagyvenusias damas. Niekas. Net balandž iai. Tai yra.

Didž iulė viduramž ių aikš tė ir mes. Viena iš moterų fotografuoja kitas dvi. Ir padarę s kelias nuotraukas ima neaiš kiai dairytis į visas puses. Jos ž vilgsnį interpretuodama kaip raginimą veikti, tvirtu ž ingsniu ž engiu link jos ir gryniausia už sienio rusų kalba klausiu: „Nufotografuoti jus tris? ». Atsakydama ji iš karto š aukia bendraž ygiams frazę , iš kurios suprantu tik tiek, kad kalba itališ kai. Jie linksmai linkteli, už simauna beretes, pradeda š ukuotis, daž ytis lū pas. O kai „manoji“, paduodama man telefoną , jau eina pas draugus, kad bū tų amž inai su jais pavaizduota, aš jai š aukiu: „O ką č ia spustelė ti? ». Ji nusiš ypso ir atsisuka į mane ir klausia, ar kalbu itališ kai, angliš kai, prancū ziš kai ar vokiš kai.

Kadangi atsakymas į visus klausimus energingai purto galvą iš vienos pusė s į kitą , kitas klausimas – ar aš lenkas. Atsakymas: ne (rusiš kai važ iuojam).

Tada jos akyse pasirodo spė jimas ir naujas klausimas: rusiš ka? Ne, atsakau, ukrainietė . Ji daro tokį neapibrė ž tą gestą , sakydama, kad aiš ku viena – ji ne italė ir eina pas savo š eimą . Fotografuojame. Kelis kartus. Į vairiais bū dais (o moterys yra visiš kai laisvos, imasi į vairių juokingų kolektyvinių pozų , juokiasi, kaž ką man paaiš kina itališ kai, aš juokiuosi, kaž ką atsakydama, kad jos plepa rusiš kai). Iš siskiriame beveik su draugais, su kolektyvine nosimi ir buč iniais į skruostą.

Kadangi, kaip sakiau, kelionė buvo spontaniš ka ir viskas truko ne ilgiau kaip 2 dienas (net ne dienas, o vakarus), savarankiš kos ekskursijos po miestą marš rutas man atrodė toks: Zvezhynets (kur mes gyvenome) - Planty – Maž asis turgus – pagrindinis turgus – visos aplinkinė s baž nyč ios – Vavelis – Kazimieras – Planty.


Vienintelis dalykas, dė l kurio vis dar gailiuosi, yra tai, kad nepatekau į pač ią Vavelio pilį (o „Dama su erminu“ taip ir nesutikome), o dar daug kas ne…, o apie juos ž emiau.

Ką jau kalbė ti apie Krokuvą...Tas, kuris buvo joje, pats viską ž ino. Tiems, kurie nebuvo, tik pavydė kite, nes miestas tikrai graž us. Ir taip graž u, kad kaž kaip iš karto nesijauti jame svetimas, tau viskas iš karto graž u, ir brangu, ir į domu, ir...Ai, ką aš galiu pasakyti. Krokuvą reikia pamatyti, klausytis, iš girsti, pajausti ir už uosti.

Na, o tada...Kitame posū kyje Dominikonų gatve, panaš iai kaip važ iuojamoji dalis nuo š aligatvio, staiga man į nugarą trenkia kaž kieno š ū ksnis: „KARA, KARA! ». Pagalvodama, kad tai man į spė jimas, kad gatve juda š akinis krautuvas, atsisuku ir matau mojuojanč ius italus. Na, manau, kad mano tetos pasiklydo. Aš ateinu.

Jie trise pradeda man kaž ką sakyti, o vienintelio ž odž io, kurio net nesuprantu, – intuityviai pagaunu ž odį kava. Tač iau kaž kaip ateina į galvą , kad jie kvieč ia kartu iš gerti kavos. Cha, na, aš „kavinukas“, si-si, linkteli, sutinku! Nusipirko popierinį puodelį , atsisė do ant suoliuko

. Ir – jokių kalbos barjerų , nepaisant to, kad esu iš skirtinai rusė , o jie trys tik italai. Bet tuo pač iu metu iš maniojo telefono, kuriame juos fotografavau, savininkas veikia kaip vertė jas : ). Svarbiausia, kad visi viską suprastų . Ir apie bambini, ir apie amorą , ir apie laurus, ir apie pensiją , ir apie keliones, ak, ne, ne iš Romos, o, iš Neapolio! . . Gaila, kad neturė jau laiko jų nufotografuoti.

Tada buvo Vavelio kalva ir pirmasis ž vė ris gyvenime kultiniame restorane „Under the Wawel“ (kaž kodė l gė dijasi jį paimti į duoną , o valgė iš paprastos lė kš tė s).

Tada nusprendž iau vykti į Kazimierą dė l tos paprastos priež asties, kad muziejai dirba vė lai, o Kazimierą norė jau pamatyti ne tamsoje (pirma, esu iš Berdyč iovo, o mū sų miestas visada buvo laikomas neapsakoma ž ydų sostine. Antra , iš než inojimo pagalvojau, kad č ia yra ir paminklas Krokuvos getui - 74 bronzinė s kė dė s.


Tač iau net ir tada, kai už tave visą kelią galvoja kaž kas kitas, vis tiek reikia kai kuriuos dalykus planuoti ir „nukreipti“ iš anksto.

Bet tai buvo tik pirmasis pasimatymas. Taigi, dar bus: ir ledai, ir filmai, ir buč inys priekyje (Kosciuš kos kalno prasme, nuo kurio atsiveria nuostabi Krokuvos panorama; ir trimitininkas, kurio girdė jau, bet nemač iau; ir Jogailos universitetas ir drakonas, kuriam ji nei norė jo, nei į metė monetos, kad jis numirtų liepsnose, ir vė l Planty, kur sė dė damas ant suoliuko vis tiek apsimeti vietiniu, maitindamas sė klas balandž iams, ir...Ech! ).

Automatiškai išversta iš ukrainiečių kalbos. Žiūrėti originalą
Norėdami pridėti arba pašalinti nuotraukas į istoriją, eikite į šios istorijos albumas
Кусочек краковского Львова или львовского Кракова :)
Костел Св.Троицы (еще его называют  Доминиканскии костелом)
Встреча веков :)
Краковские Планты - это парковое кольцо, окружающее Старый город. Считается, что длина паркового кольца Плант составляет более 4 км, а общая площадь около 20 га
Краковянин (думала сначала, что житель Кракова=краковяк :)). Увиделись мы с ним в Казимеже. Вообще, у краковян какой-то культ собак. Псы абсолютно органично чувствуют себя в городе, очень воспитанны и галантны
Чаплин в Казимеже
Вавельский холм. Сенаторская башня Вавельского замка
На большом воздушном шаре... (с)
Витрина в Суконных рядах
В Мариацком костеле
Суконные ряды.
 Пл.Рынок. Образец современного искусства -
Двери Мариацкого костела
Двери Мариацкого костела
Наверное, такое фото есть у ВСЕХ, кто хоть раз был в Кракове. Мариацкий костел.
Костел Св.Адальберта (еще его называют костелом Св.Войтеха) - считается одним из старейших не только в Кракове, но и во всей Польше.
Театр Словацкего
Малый Рынок
Бронзовая фигура мальчика - копия одной из фигур Мариацкого алтаря. Это дар краковских ремесленников городу.
Солнечные часы на внешней стороне часовни Св.Яна Непомуцкого
Мариацкая площадь
Такое себе напоминание о бренности всего сущего :)
Возле каждого исторически значимого объекта - его макет и краткое описание на нескольких языках и шрифтом Брайля
 Башня Ратуши
Памятник Адаму Мицкевичу. Высота 10 м. Внизу постамента четыре аллегории, обозначающие родину, доблесть, науку и поэзию. На пьедестале надпись на польском языке
Башня кафедрального собора Св.Станислава и Вацлава. Это коронационный собор и усыпальница польских королей. В башне помещается самый большой в Польше колокол - Сигизмунд (Зигмунд)
Бывшая резиденция деканов капитула. А еще здесь какое-то время жил Кароль Войтыла, более известный как Папа Иоанн Павел II.
Бернардинский монастырь (костел Бернардинцев)
Бернардинский монастырь
В Казимеже
Ну чем не львовская Латинская Катедра?! Костел Францисканцев
Panašios istorijos
Komentarai (23) palikite komentarą
Rodyti kitus komentarus …
avataras