Laosas. Gražus Luang Prabangas. Išdykęs dramblys.
Soloninė se kelionė se po pasaulį daž nai rizikuoju fotografuodamas su laukine gamta. Tik nuotraukose gyvū nai tokie malonū s, o ką vieni turi galvoje, matyt, Dievas ž ino. Mano kritikai man raš o, kad gyvū nai nė ra baisū s, o aš perdedu jų pavojų , tač iau kartu nemač iau nė vieno, kuris bū tų ypač linkę s eiti su jais į suartė jimą . Matyt, veikia posakis: „Aš ne bailys, bet bijau“. Todė l nuotykių kupinų kadrų su gyvū nais nerekomenduoju. Net ir nekenksmingiausias gyvū nas gali pakenkti ž mogaus sveikatai, o kartais ir atimti gyvybę . Visada maniau, kad patys nekenksmingiausi yra drambliai, nes jie beveik visada yra š alia ž mogaus. Po š ios ekskursijos suž inojau, kad vienas iš mano paž į stamų dramblių sutrypė turistą iš Anglijos.
Nusprendž iau leistis į ekskursiją į dž iungles, kur yra dramblių stovykla ir kelių namų gyvenvietė ant upė s kranto.
Važ iavome apie valandą siaubingu keliu. Ant Mekongo upė s kranto veikia kavinė , o kartu su ja turistus ridinė jo drambliai. Vieta labai graž i. Tarp medž ių mač iau dramblius, grandinė le pririš tus prie kojos prie medž io. Jiems tai laikoma š vente. Po Tailando pasiž adė jau sau, kad daugiau ant dramblio nesė dė siu, po to, kai pamač iau nemandagų mahoutų pož iū rį į dramblius, kurie dauž ė drambliams į galvą kabliais, kol nukraujavo. Be to, č ia reikia pridurti, kad jis beveik apvirto kartu su drambliu į daubą , kur dramblys iš tiesė savo kamieną sultingos ž olė s. Laikas praė jo, viskas pamirš ta. Be to, apž iū rė jau savo dramblį ir vairuotoją , kuris turė jo tik ploną strypą . Buvo akivaizdu, kad su drambliu elgiamasi gerai, tik jo akys buvo liū dnos. Į domu suž inoti, ar jis kada nors norė jo pabė gti į dž iungles pas savo laisvus brolius? Deja, jis niekada nepasakys. Beveik dvi valandas jis rideno mane grioviais, akmenimis ir miš kais.
Esu nustebę s, kaip jis meistriš kai apeidavo akmeninius riedulius, duobes. Ė jau siauru taku. Tiesa, kabė jau fotelyje ir per stebuklą nuo jo nenukritau. Kelionė s pabaigoje mahoutas pasiū lė man atsisė sti ant dramblio kaklo. Kai pajudė jau, man buvo gaila dramblio. Visas jo kaklas buvo nusidė vė ję s, o didelių ausų galuose kabojo odos š ukė s. Norė jau jį paglostyti, bet ant odos yra plaukelių , kaip ež iukui. Stipriai dygliuotas. Turė jau atidė ti š velnumą drambliui. Pajodinė jus drambliais, buvo suteikta galimybė juos pamaitinti nupjautomis jaunų bambukų š akomis. Siaubas! Kaip juos virš kina dramblių skrandž iai? Juk bambukas toks stiprus, kad gali kasti ž emę , bet dramblių nesuprantame. Jie jį labai myli. Š ią fotosesiją skiriu savo drambliui, kuris mane kantriai varė .
Atrodo, kaip malonus dramblys, nes jis varė mane per tokias laukines gamtas, kad su baime maniau, kad daugiau niekada neiš trū ksiu iš dž iunglių .
Kaip graž u, kaip katė .
Mano kė dė kelis kartus apvirto ant š ono, bet iš silaikiau.
Ką iš jų pasiimti? Jie turi iš maitinti savo š eimas, o gyvenimas yra laikinas.
Niekada daugiau neisiu prie dramblių . Už teks mano ž ygdarbių .
Laoso grož is, nors sienų visai nesimato. Ž aisk kur tik nori.
Kaip drebė jau nusileidimų ir pakilimų metu.
Kas nors gali pasakyti, kad jiems daromos injekcijos, todė l jie tokie ramū s. Kiek jiems reikia skysč io?
Č ia pietauju.
Jie laiko dramblius dž iunglė se storomis grandinė mis. Draugai! ! ! Man gaila dramblių .
