Tikras Kortinos vaizdas.

2016 Lapkričio 01 • Kelionės laikas: nuo 2015 Sausio 31 iki 2015 Vasario 14

Reputacija: +307

Pridėti kaip draugą

Parašyti laišką

Tikras Kortinos vaizdas.

Kaip visi ž ino, pirmoji diena ne visada yra lengviausia, bet, mano nuomone, pati sunkiausia. Š iuo metu sė dž iu ant minkš tos sofos, iš tiesiu kojas dū zgdama iš nuovargio ir slenku galvoje visą dieną...

Ir taip 3 valandas. . . Atrodo, kad rytas, o atrodo net naktis, nesuprantu kas, Toli vakar, o Toli š iandien. . . Už sniego, sniego magijos, virtualaus termometro iPhone rodo -12º С. Nenoriu keltis iš š iltos lovos. . . bet, kaip sakoma, "viskas mokama" arba, kaip sako mama, "hiba tu nori, musish! "

Bū tų nereikalinga kalbė ti apie visas procedū ras ruoš iant orlaivį są lygomis, artimomis Tolimojoje Š iaurė je, visi sakys „skridome, ž inome. . . “. Pagaliau pakilo. 135 minutė s skrydž io kai kuriems liko nepastebė ti, bet man tai už sitę sė amž inai. . . Pavyko nufilmuoti, nufotografuoti auš rą , paž aisti pasjansą...trumpai tariant, daug ką pavyko iš bandyti kaip „ž udikas“. " laiko. . .

LABA!!! ! ! Pagaliau Trevizas!! !

Tač iau atlikome tik nedidelę savo š iandieninė s kelionė s dalį . Laukia dar ilgas kelias iki Kortina d'Ampez miesto ir, kaip vė liau paaiš kė jo, ne tik kelionė iš taš ko A į taš ką B. Teko pakeisti kelias transporto priemones, į veikti keletą pravaž iavimų ir praleisti daug valandų . . Jauč iausi kaip Ž iulio Verno romano herojus Philiasas Foggas, pradė damas savo kelionę aplink pasaulį per 80 dienų .

Pirmoji transporto priemonė buvo 6 numerio miesto autobusas, kuris nuvež ė mus į Trevizo gelež inkelio stotį . Tada važ iavo traukinys, nepasakysiu kokiu numeriu, iš Trevizo miesto į Mestre miestą . Vė l autobusas Mestre – Marco Polo oro uostas Venecijoje. Ir tik po to autobusas į Kortiną

Ką aš galiu pasakyti!!!! !

Kalnuose esu ne pirmas kartas, Dolomituose irgi ne pirmas, bet arba ankstesni į spū dž iai kaž kaip iš sitrina iš atminties, arba tikrai buvo taip graž u!!! ! ! Su kiekvienu kelio posū kiu mū sų akims atsivė rė vis nauji vaizdai ir kiekvienas jų buvo geresnis už ankstesnį jį . Ž inoma, nei nuotraukos, nei vaizdo į raš ai pro autobuso langą visiš kai neperteikia mano jausmų , kai matau „baltą ją Italijos gamtą “, tereikia į jungti fantaziją ir viską pamatyti mano akimis.

Mū sų į monė net nepastebė jo, kaip mū sų autobusas atvyko į paskirties vietą . Kortina!

Cortina mus pasitiko nuostabiu oru. Vidurdienio saulė š velniai š ildė sustingusius Kijevo veidus. Akį dž iugino ž emi, vė lgi pagal Kijevo standartus, namai su visiš kai neį sivaizduojamomis sniego kepurė mis.

Apgyvendinimui iš sinuomojome butą miesto centre. Taigi, apartamentai. . . Ilgai negalė jome rasti reikalingo adreso. Susukom miesto ž emė lapį taip ir ana, radome savo į rangos nuomos punktą , radome vieš butį , kuris turė tų bū ti netoli š iuo adresu, bet pats namas buvo nematomas. . . Teko skambinti savininkui. Tiesą sakant, maniau, kad jis susitiks su mumis, bet to nebuvo. Sakė kur eiti (paaiš kė jo, kad namas yra 15 metrų nuo tos vietos, kur stovė jome). . . ir viskas. Vietoje nieko nebuvo, lauko durys buvo uzdarytos, niekas neatsiliepia i buta su savininko vardu. . . ka daryti ? ? ? Turė jau skambinti dar kartą .

Pagaliau mus pasveikino. . . bet ne š eimininkai. Pas mus iš ė jo pora, iš paž iū ros, sakyč iau, kad jie meksikieč iai, ateityje taip ir pavadinome tarp savę s. Jis yra durininkas arba paprasč iau konsjerž as, ji yra kambarinė arba tiesiog valytoja. Pirmas dalykas, kurio iš mū sų pareikalavo, buvo sumokė ti. . . č ia pat fojė! ! ! Esame š iek tiek priblokš ti tokio į ž ū lumo! ! ! Sakome, kad dar nieko nematė me, už ką mokė sime. . . Už lipome į butą . Turiu pasakyti, kad apartamentai mums patiko ir iš pirmo ž vilgsnio, ir iš antro. . . Vienas dalykas, internete deklaruotas internetas, atsipraš au už mano tautologiją , nepasirodė , bet viskas atitiko apraš ymą svetainė je.

Apartamentai paprastai yra itališ ki. Jokioje kitoje š alyje nemač iau tokios krū vos į vairių nenaudingų smulkmenų . Tai mė gsta tik italai. Be to, kai kuriuose mū sų apartamentų kambariuose vyrauja visiš ka stilių ir epochų eklektika.

Trumpai tariant, tu gali gyventi.

Pirmas į spū dis apie Kortiną buvo puikus, bet vakare miestas atrodė visiš kai pasakiš kas. Visose gatvė se daug į vairiausių š viestuvų , girliandos kabo grupelė mis nuo visų stogų , iš visų balkonų , virš kelio kabo į vairaus dydž io ž vaigž dė s. Mano siela paš ė lo!! ! ! Prieš iš vykdamas į sigijau naują fotoaparato filtrą , spindulinį , dabar galite į vertinti š į grož į...

Iš karto noriu padaryti vieną antirecenziją...Kaž kuriame tinklalapyje skaitome, kad kurortas brangus, vakarais gatve laksto ponios kailiniais ir stiletais, vyriausios padavė jos restoranuose su brangiais kostiumais. . . Kaž kodė l mes nematė me. . . Visur paprasti turistai, visi su slidinė jimo striukė mis, sportbač iais, dž insais. Restoranuose dirba vikrū s padavė jai, kainos visur demokratinė s (ž inoma, į Savoją nė jome, vaikš č iojome per restoranus centre). Vakarieniavome restorane Cinque Tore už.13 eurų ž mogui, aiš ku pasiė mė me picą , na, kur be jos Italijoje, vyną , ir garsų jį itališ ką desertą - tiramisu. Pica buvo tiesiog negirtina, mes nevalgė me. Pirma – dydis. . . paė mė me maž ą , bet š is maž as buvo kaip mū sų didž iulis. Teš la super plona, į daras, ė mė me su prosciutto ir grybais, tiesiog iš krito iš kiekvieno gabalė lio. Ir skonis!! ! ! nepaprasta!!! !

Paskutinė vakarienė s ir apskritai visos dienos taš kas buvo tiramisu. . . Ummm. . . pirš tų nelaiž ė me, bet dubenė lius braukė me ir š aukš tų vos nenurijome.

Ramią Dolomito naktį atė jo saulė tas rytas.

Miestas pabudo. Daugybė parduotuvių ir kavinių vė l atidaryta. Mū sų slidininkų autobusas linksmai vež iojo mus siauromis miesto gatvelė mis. Nuvaž iavome į Socrepes.

Viskas kaž kada baigiasi, ir š tai mes esame pabaigos taš ke. . . arba, tiksliau, mū sų č iuož imo pradž ios taš ke.

Prieš akis atsivė rė nuostabus kraš tovaizdis. Kalnų grandinė su, vietomis auga, o vietomis ir nukritusia pernykš te lavina, eglė mis, krė sliniu keltuvu ir mė lynuoju takeliu. Iš karto turiu pasakyti, kad iš pradž ių trasa atrodė sudė tinga, tač iau iš studijavus jos topografiją ir nusistatę s sau optimaliausią trajektoriją , pirmą dieną č iuož iau be incidentų .

Kitą rytą mus „pamalonino“ š vininis dangus. Pasitarusi mū sų trejybė priė jo prie bendros nuomonė s, kad neverta nutraukti slidinė jimo dė l prasto oro, tač iau vykti į naują vietą rizikinga. Vė l nuvykome į Sokrepes. Kaip ten bebū tų , bet vis tiek vargina ta pati trasa. Dar kartą pasiž iū rė ję į ž emė lapį nusprendė me š iek tiek pajudė ti. . . Netoliese vienu keltuvu pakilti ir takeliu nusileisti iki kito keltuvo, yra dar viena Pokol slidinė jimo zona.

Koks graž us ten mė lynas bė gimas! ! ! Kelis kartus važ iavome su dideliu malonumu. Gaila tik, kad diena ė jo į pabaigą , saulė nepasirodė iš už debesų , ir mes turė jome baigti dieną .

Vakarą praleidome apsipirkdami. Nusprendž iau, kad bū tinai reikia nusipirkti kaukę slidinė jimui (prieš tai č iuož ė jau su į prastais akiniais nuo saulė s).

Sporto parduotuvė se yra menkas pasirinkimas ir didž iulė s kainos. Taigi nieko nepirkę , ž vilgtelė ję į vietinę publiką , grį ž ome į savo butus.

Oi! ! ! Koks dž iaugsmas! ! ! Kitas rytas prasidė jo kvapą gniauž ianč ia graž ia auš ra. Aplinkinių kalnų virš ū nė s tapo rausvos, ir palaipsniui š i rož inė apgaubė viską aplinkui. Tik dabar suprantame, kas yra rož iniai dolomitai. . .

Bet, deja, mus supantis grož is yra poezija, bet yra ir gyvenimo proza. Visą š į laiką mums trū ko vieno. Deja, nebegalime apsieiti be į vairių civilizacijos privalumų , o be interneto esame kaip be rankų , be akių , be ausų ir. . . Dievas ž ino, ko dar. Taip, mano brangus skaitytojau, internetas Kortinoje į temptas. Naujienų agentū ra mums pasakė , kad mieste yra 2 nemokami interneto taš kai, vienas kavinė je Royal, o antras. . . kokioje nors kitoje kavinė je. Iš kart perspė jama, iš gerkite puodelį kavos ir naudokite. Kodė l mums taip pasakė , supratome tik priė ję prie kavinė s. Gatvė je nė ra interneto. Taip, ir viduje taip pat reikia sė dė ti į prastoje vietoje pieš ti.

Š ią dieną , dabar nesakysiu kuri, visos dienos buvo panaš ios viena į kitą ir skyrė si tik slidinė jimo vieta. . . Taigi, š ią dieną nusprendė me į kopti į Tofaną . Oras buvo saulė tas, ramus, tik kalno virš ū nę dengė kaž kokios baltos dulkė s.

Š io reiš kinio neteikė me jokios reikš mė s ir, už sidė ję ant peč ių slides ir batus, drą siai patraukė me į keltuvą . Į veikę pirmą ją marš ruto dalį , priė jome nedidelę platformą . Ž emyn slė nyje gulė jo mū sų miestas.

Nuo to laiko jis atrodė kaip ž aislas. Maž i nameliai baltomis skrybė lė mis, siauros gatvelė s ir centrinė baž nyč ia, palei vietinę katedrą , ir visa tai už lieta ryto saulė s spindulių . Grož is!! !

Viskas buvo gerai, kol kabina nepradė jo siū buoti, taip smarkiai ir apč iuopiamai! Pagaliau nusileidome. Ant sienos buvo už raš as, kad mū sų aukš tis – 2470 metrų virš jū ros lygio. Vos atsivė rus mū sų oro gondolos durims mus pasitiko skvarbus vė jas ir smulkū s sniego trupiniai. Apž valgos aikš telė je buvo dar š alč iau. Atrodė , kad vė jas prasiskverbė iki pat kaulų . Sniego trupiniai, į smeigti į veidą , maž os adatos. Apie kopimą į pač ią Tofanos kalno virš ū nę ,

iki 3243 metrų virš jū ros lygio aukš č io, nekilo jokių klausimų . Nedidelė priekaba su didž iule sniego kepure ant molo siū bavo vieniš as, jos iš vaizda kė lė melancholiją , o kartu ir kė lė baimę . Surengė me greitą fotosesiją ir pajudė jome atgal.

Kortelė je buvo paraš yta, kad kitoje keltuvo dalyje yra du mė lyni takeliai, vienas nusileidž ia į ž emiausią , į miestą , o antrasis eina į seną keltuvą . Keltuvo amž ių nustatyti buvo labai lengva. Ant jo buvo didelis plakatas, kuriame raš oma, kad keltuvas atidarytas 1956 m. olimpinė ms ž aidynė ms. Š is faktas kaž kaip iš krito iš akių , ir mes drą siai pradė jome leistis. . .

Trasa nuo pat pradž ios staigiai pasuko į kairę . Drą siai už lipau ant jo ir pradė jau leistis ž emyn. Viskas buvo gerai, važ iavome siauru keliuku su nedideliu nuolydž iu. Deš inė je ir kairė je augo didž iuliai eglė s ir maumedž iai. Ramybė ir tyla buvo mū sų palydovai. Bet č ia trasa pradė jo į gauti polinkį , tuo pač iu sukdama į deš inę . Kas yra už kampo? Pasidarė kaž kaip nejauku. Sulė tė jau, o tada visiš kai sustojau. Jau buvo per vė lu grį ž ti, liko tik viena iš eitis, š laitu verž tis pirmyn. Taigi, kaitaliojant į prastą nusileidimą su grandikliu, patekau į keltuvą . Mus patraukė senas eglinis fotelis. Viską suprantu, retenybė , buvusios sporto š lovė s priminimas. . . bet laikas pakeisti š į fotelį!! !

Nesulaukę jokio malonumo nei slidinė ti, nei kopti, iš gė rė me puodelį bombardino, padarė me dar porą nuotraukų ir grį ž ome namo.

Manau, bū tų nereikalinga papasakoti istoriją apie kiekvieną į prastą mū sų č iuož imo dieną . Visi jie buvo kaip du ž irniai ankš tyje, tik skirtumas tas, kad oras buvo geresnis arba blogesnis. Daugiausia važ iavome Socrepes ir Pokol, labai mė gavomė s š laitais, jų į vairove ir gausa, taip pat oro ypatumais ir visais kitais veiksniais.

Pagal š į atvejį Sokrepes raudonoji trasa buvo už daryta 2 dienoms ir joje į rengta slalomo trasa. Mums asmeniš kai varž ybos praė jo visiš kai nepastebimai. Tač iau vakare nepraleidome apdovanojimų ceremonijos.

Pagrindinė je aikš tė je, prie Duomo, jie pastatė didelę sceną . Į jį į kopė geriausi Kortinos slidinė jimo mokyklų mokiniai, lydimi vietinio puč iamų jų orkestro. Dvi spalvingos laidų vedė jos su pokš tais ir pokš tais paskelbė nugalė tojus. Orkestras grojo iš kilmingą muziką . Nugalė tojai už lipo ant scenos, už ė mė vietas ant pjedestalo laiptelių , jiems buvo į teikta. . . stiklinė lė kš tė , ir. . . viskas!! !

Kitą dieną , kai pagalbiniai darbininkai į karš ę ardė stovus trasoje, aš bandž iau nuslysti š ia labai konkurencinga trasa. Ką aš galiu pasakyti! ! ! Kai kuriose srityse jauč iausi kaip pats nugalė tojas, kuris atsistojo ant pirmo laiptelio, net juokavau, ar trasos gale duos lė kš tę? ? ? Tač iau vietomis jauč iausi kaip lė tas vė ž lys, kuris buvo už dė tas ant slidž ių , bet man nesakė , kaip eiti. Gė da! Vietomis krapš č iau taip stipriai, kad man buvo gė da. Bet vis tiek trasą į veikiau, ir net kelis kartus.

Atė jo deš imtoji diena, ne paskutinė , bet pati svarbiausia visoje mū sų kelionė je ir visoje mano „ž avioje“ istorijoje. Paž ymė tina, kad dieną prieš minė tą datą orai smarkiai pablogė jo. Iš krito gausus sniegas. Pasidarė sunku važ iuoti, sniego danga trasose kilo, slidž ių bortai nespė jo jos ridenti. Tač iau mes nepraradome proto, važ inė jome su malonumu, o dienos pabaigoje net surengė me vaizdo į raš ą .

Š is rytas mū sų visiš kai nejaudino. Vė l iš sitraukiau fotoaparatą ir pradė jau fotografuoti viską , kas mane supa. Kraš tovaizdis š iek tiek pasikeitė , bet mane netgi nudž iugino.

Papusryč iavę nusprendė me eiti į autobusų stotį ir nusipirkti autobuso bilietus. Rytoj turime iš vykti į Trevizą . Pagal planą , mū sų laukia dar viena ekskursijų diena Venecijoje.

Pirmas nemalonus momentas buvo tai, kad mū sų trumpas kelias iki autobusų stoties, palei laiptus tarp namų , buvo taip apsnigtas, kad juo buvo neį manoma eiti. Š is faktas mū sų nesustabdė ir net neį spė jo. Apė jome aplink. Autobusų stotyje mus pasitiko skambanti tyla. Keli autobusai gailiai stovė jo sniego pusnyse, tapo aiš ku, kad į juos niekas nelips. . . Prie Cortina Express kompanijos lango mus nustebino netikė ta ž inia. . . Cortina už blokuota! ! ! Mes buvome į strigę aukš tai kalnuose. Joks transportas, net vietinis, nevaž iuoja. Vietos gyventojai, pripratę prie tokios padė ties, nė ra itin atkalbinė ti. Neseniai atvykę turistai ramiai vaikš to po miestą...Trumpai tariant, panikos nė ra. Ir mes turime pasalą! ! ! Vakar slides palikome saugoti š alia trasos. Na, mes su Tanya, turime nuomos į rangą , galime už eiti ir susitarti su nuomos punktu, bet Nataš a turi savo, jai bū tinai reikia juos pasiimti, ir kuo greič iau, tuo geriau. Bet slidininkų autobusai nevaž iuoja, o iki keltuvo eina valanda. Ką daryti? ? ? Nusprendė me grį ž ti pė sč iomis ir slidinė ti. Ne anksč iau pasakyta, nei padaryta. Tač iau mū sų atveju ne viskas taip paprasta. Iš ė jome į kelią .

Miesto gatvė s daugiau ar maž iau iš valytos, o mes juokaudami ir juokdamiesi ė jome per centrą keltuvo kryptimi. Po kurio laiko pokš tai ir juokas man baigė si. Aš nukritau. Labiausiai erzina tai, kad nei karto nekritau trasoje, o č ia, vos ne lygiame kelyje, tiek trenkiau, ir net ant rankos. Pirmas į spū dis – na, viskas paš oko! susilauž ė jai ranką . Bandž iau pajudinti ranką , pasirodė – atrodė . Viskas baigė si sumuš imu ir nedideliu patempimu. Likusią dalį atlikau labai atsargiai, periodiš kai masaž uodama sumuš tą ranką .

Kuo nustebino bagaž o saugojimo darbuotojai, kai prie jų slenksč io pasirodė mū sų trejybė . Į sivaizduokite tris merginas, kankintas ilgo kroso perė jos, apsnigtas. . . Vaizdas nedž iuginantis. Į domiausia tai, kad jie neį sivaizdavo, kodė l mes prie jų prisiriš ome. . .

Bet berniukai buvo juokingi. Jie mums davė slides ir batus ir ž iū rė jo, kaip mes pakuojamė s. Paaiš kė jo, kad mano kuprinė je nebuvo dviejų slidinė jimo batų . Vienas yra tiesiog puikus, bet du ne! Ką daryti? Vieną batą turė jau į dė ti į kuprinę , o antrą pritvirtinti prie karabino lauke. Vaikinai susipyko, atneš ė man krepš į ir už riš o ant batų .

Aš pasiruoš ę s.

Tanya mikliai tvarkė si savo batus, jie be jokių problemų tilpo į jos kuprinę . Nataš a daž niausiai tikė josi neš ioti batus maiš e, tač iau vaikinai ją į tikino, susegė juostelė mis, supakavo kiekvieną atskirai į maiš us ir pakabino ant peties. Graž iai atsisveikinę ir už sidė ję ant peč ių slides, leidž iamė s atgal.

Sniegas negalvojo sustoti, kartkartė mis skersai kelio atvaž iuodavo maš inos, mes lė tai judė jome ž emyn. Norė č iau pasakyti, kad kelias praė jo be incidentų , bet vis tiek į vyko vienas į vykis. Tam tikru momentu aš net nesupratau, kaip, Nataš a paslydo. Bū tų labai juokinga, jei nebū tų taip liū dna. Vargš ė Nataš a, barstanti lazdas į skirtingas puses, numetusi slides, iš sitiesė vidury kelio.

Pagaliau mū sų karavanas pasiekė pagrindinę miesto aikš tę . Ir tada mes su Tanya sugalvojome puikią idė ją surengti fotosesiją ant slidž ių miesto viduryje. Pakankamai pralinksminę vietinę publiką , padarę porą daugiau ar maž iau sė kmingų kadrų , nuė jome atiduoti slides.

Likusi dienos dalis buvo skirta apsipirkti. Ne paslaptis, kad geriausias suvenyras iš Italijos – bakalė jos krepš ys. Deš ra, sū ris, bombardino, kava, saldainiai – tai trumpas mano lagamino są raš as.

Kitas rytas neatneš ė jokių pokyč ių . Apž iū rė jome apartamentus, pasiė mė me lagaminus ir nuė jome autobusų stoties kryptimi.

Koks stebuklas! ! ! Pasas pagaliau atidarytas! Nusipirkę bilietus, atidavė me daiktus į bagaž o skyrių , iš ė jome į paskutinę promenadą palei Kortiną . Natū ralu, kad viskas baigė si prekybos centre. O į domiausia, kad per paskutines porą valandų iš leidome daugiau pinigų nei praė jusį vakarą .

Nupirkti paskutiniai suvenyrai, kraunami daiktai į autobuso bagaž inę . Už ė mė me savo vietas. Sveika! Kelionė atgal prasidė jo.

Iš vykimas iš miesto už truko labai ilgai. Mū sų autobusas važ iavo apsnigtomis gatvė mis. Apsiginklavome kameromis ir kamera ir pradė jome viską filmuoti pro autobuso langus.

Palaipsniui kraš tovaizdis pasikeitė .

Sniego maž ė jo ir maž ė jo, tam tikru momentu supratau, kad autobusas kaž kaip š okinė ja. Mū sų vairuotojas techniš kai sustabdė ir nuė mė grandines nuo ratų . Autobusas sparč iai važ iavo š varia greitkeliu.

Trevizas mus pasitiko debesuotu oru.

Anksč iau susitarė me su vieš buč io savininkais dė l daiktų pervež imo. Labai ač iū , jie mū sų nenuvylė , kai mū sų autobusas atvaž iavo į tarpinę stotelę , jie jau mū sų laukė .

Susikrovę lagaminus grį ž ome į autobusą ir jau š viesū s iš ė jome pasivaikš č ioti į Veneciją .

Venecijoje nenumatytas potvynis. Lė tai eidami pajudė jome link Realto tilto ir Piazza San Marco. Siauros gatvelė s, kanalai, daž ni tiltai ir liepteliai, ant molo saikingai siū buojanč ios gondolos, tokią Veneciją prisimenu po pirmojo apsilankymo. . .

Niekas nepasikeitė , atrodo, kad laikas sustingo, ir verta pasukti kampą ir pasitiks Marco Polo, triukš minga Venecijos karnavalo minia, net pats Giacomo Casanova.

Jau temsta. Miestas pasikeitė . Už sidegė vakaro š viesos. Piazza San Marco buvo ypač gera.

Ž emai nusileidę s rū kas, apgaubę s katedros Kampanilę , pritemdydamas ž ibintų š viesą , kū rė kaž ko netikro, nepaaiš kinamo, net ne pasakiš ko, o greič iau chimeriš ko į spū dį . Varpas laikrodž io bokš te suskambo 7 kartus. Visos parduotuvė s po vieną pradė jo už sidaryti, miestas ė mė tuš tė ti. Mes persikė lė me atgal. Kuo toliau gilinomė s į siauras gatveles, tuo darė si baisiau.

Paklaidž ioję po naktinę Veneciją ir trumpai apvaž iavę nuė jome į gelež inkelio stotį . Kojos dū zgė iš nuovargio. Turė jome vieną norą , greitai patekti į vieš butį...

Paskutinis rytas buvo niū rus. Trevize lijo lengvas lietus. Po pusryč ių nusprendė me pasinaudoti maloniu vieš buč io savininkų pasiū lymu ir trumpam pasivaikš č ioti po miestą . Susikrovė me daiktus į maš iną , kad negrį ž tume už jų , nuvaž iavome į centrą . Pakeliui Lorenzo, vienu metu sujungę s dvi vairuotojo ir gido pareigas, apie kaž ką kalbė jo. Kadangi gerai jo nesupratau, klausiausi puse ausies ir tuo pač iu mė gavausi vaizdais į seną ją miesto dalį .

Paž ymė tina, kad Trevizas yra nepelnytai pamirš tas turistų . Netoli Venecijos už gož ė jos spindesį ir grož į .

Kaž kuriuo metu man net atrodė , kad aš jį jau mač iau, ir tik tada supratau, kad pamač iau Veroną , o Trevizas labai panaš us į ją .

Per kelias valandas Lorenzo sugebė jo mums parodyti į domiausias vietas, papasakojo į domių istorijų .

Jauč iama, kad š is ž mogus myli savo miestą ir nori pasidalinti š ia meile su mumis.

Laikas prabė go nepastebimai ir mes esame oro uoste.

Su Lorenzo atsisveikinome kaip su senu draugu, nors paž inojome jį tik dieną . Š iame atsisveikinime buvo kaž kas palieč ianč io, tarsi mums jis suasmenintų visą Italiją . Bet atsisveikindami tikimė s naujo susitikimo ir su Italija, ir su Lorenzo.

Analizuodamas š ias 12 dienų , galiu pasakyti, kad nepaisant nedidelių nesklandumų , mū sų kelionė buvo sė kminga. Č iuož ė m ant "Ura!! ! ". Į gavau naujų į spū dž ių , paragavo naujo slidinė jimo regiono, pajuto, kaip atsiriboti nuo pasaulio (než inau kaip Ukrainoje, bet Italijoje tokia situacija negą sdino ir neį tempė ), pasivaikš č iojo po ž iemiš ką Veneciją , iš vyko. dalis mano š irdies Trevize. . . apskritai jie į vykdė ir net kiek perpildė mū sų programą . Jei atvirai, galvoje jau brę sta nauji planai kitoms atostogoms.

Mano mintys sumiš usios ir pasimetusios, norė č iau, kad tai atsirastų iš besibaigianč ios kelionė s į spū dž ių , bet, tiesą pasakius, dė l visko kaltas neramumai, kurie nesiliauja jau valandą....

Pagaliau buvo praneš ta, kad mū sų lė ktuvas pradė jo leistis ir leidž iasi Zhuliany oro uoste.

Besileidž ianč ios saulė s spinduliai paraudonavo ž emę . Mus pasitinka sniegu padengta Ukraina, o kartu su ja nauja kasdienybė , nauji sunkumai ir naujos viltys naujiems nuotykiams.

PABAIGA.

Automatiškai išversta iš rusų kalbos. Žiūrėti originalą