Knyga „Nepamirštamas Iranas“. 4 skyrius. Kašanas
Negerk iš mano butelio
Iš terminalo teko važ iuoti taksi „dar-bast“, nes niekaip nepavyko susirasti gatvė se. Mane pasitiko svetinga Reza ir iš kart nusivedė į virtuvę , siū lydama paragauti skanaus iranietiš ko gė rimo. Iš spintelė s paė mė keistai atrodanč ią sė klą , sumaiš ė su vandeniu ir į pylė sirupo.
„Nuodai visada turi bū ti saldū s“, – paaiš kino jis.
„Tada iš pradž ių iš gerk pats, tada aš “, – pasiū liau.
Į ž ū liai iš gė rė me stiklinę vienu gurkš niu. Tada aš pasakiau:
- Jeigu tu manę s nenunuodijai, Rė za, tai tu esi mano geriausias draugas.
Taigi mes tapome draugais. Vė liau Rė za prisipaž ino, kad nuodai buvo brokuoti ir kaž kodė l neveikė , bet nuo tada juo pasitikiu kaip savimi. Vakare laukė me atvykstant Lukos, to paties, kurį sutikau Kume.
– Ar tikrai reikia pigiai keliauti? Iš autobusų stoties ė jau pė sč iomis, č ia ne daugiau nei deš imt minuč ių pė sč iomis, – juokė si Luka.
Kartu sė dė jome ant grindų ir valgė me blynus iš tos pač ios keptuvė s, kurią kepė jis, o š alia stovė jo mano gamybos baltarusiš ki bulviniai blynai, tač iau grietinė s neradau ir teko ją pakeisti neskaniu jogurtu.
Valgė me iš tos pač ios keptuvė s ir pasakojome vieni kitiems apie keliones ir nuotykius. Bet kai su Luca pradė jome gerti iš to paties butelio, Rė za į tariai paž velgė į mus.
- Tu nusprendei mus vė l nunuodyti, Rė za? Pajuokavau ir padaviau jam butelį : Iš gerk su mumis!
- Nenoriu, - atsakė Rė za, - jei tu gė rei iš š io butelio, tai aš negersiu iš š io butelio.
Tada papasakojo apie labai pavojingas bakterijas, kuriomis už sikreč iama geriant iš vieno buteliuko, taip pat iš mokė gerti taisyklingai: reikia pakelti buteliuką virš savę s ir laš eliniu bū du pilti vandenį į burną , nelieč iant buteliuko. Jū sų lū pos. Pasiteiravus, ar nebijo valgyti iš to paties puodo, atsakė , kad valgyti nebijo, bet gerti bijo, nes už kreč iama.
Vė liau pastebė jau, kad toks elgesys yra etiketo dalis, tad jei tau pasiū lo atsigerti vandens iš buteliuko, o tu pridedi lū pas ant kaklo, tai po tavę s vandens niekas nebegers.
Š is miestas ž inomas dė l savo turgaus, audinių , kilimų ir keramikos, taip pat tradicinių namų , kurie iš sidė stę taip arti vienas kito, kad patekę į reikiamą zoną , nors viską apeisite per kelias valandas, bū site nepaprastai prisotintas teigiamų į spū dž ių .
Mane suž avė jo Kashanas. Norė dami mane suprasti, turite patys pamatyti Tabatabai, Borujerdi, Ameri ir Abbasian namus. Lipant į virš utinius aukš tus, besispaudž iant siaurais laipteliais ir be galo besileidž iant į skirtingus kambarius, vaikš tant ant stogo ir pietaujant ant sode nuskintų granatų ir figų , man atrodė , kad esu pasakoje „1000 ir viena naktis“. Man paliko tokį stiprų į spū dį apie rū mus ir architektū rą , kur prabangių rū mų fone grojo fontanai, augo figmedž iai ir granatai. Be kitų lankytinų vietų , verta paminė ti buvusią pirtį – Hammam e Sultan Mir Ahmad ir vieną geriausių parkų Irane – Bagh e Tarikhi ye Fin (Fin Garden).
Po š io miesto nebesiž avė jau raudonais Abjanė s namais ir Jazdo gatvė mis, o kiekvieną kartą , kai manę s paklausdavo, kuris Irano miestas man patiko labiausiai, atsakydavau: „Kashan – kheili dost daram“ (labai mė gstu Kaš aną ). ).
Autorius: Kozlovskis Aleksandras.
Knyga: „Nepamirš tamas Iranas“. 159 dienos autostopu.
