Knyga „Nepamirštamas Iranas“. 1 skyrius. Žygiai iš Azerbaidžano į Iraną (Astara kontrolės punktas)
Astaros simpatija.
Kelias nuo Baku iki sienos su Iranu truko apie keturias valandas. Pakeliui pravaž iuosite Lankarano miestą . Tai labai į domus miestas ž emdirbystė s prasme – jame auginami apelsinai, mandarinai, kiviai, feijoa, tad atvykę spalio pabaigoje galė site pamatyti, kaip auga š ie vaisiai. Lankarane taip pat yra paminklas arbatai, didž iulis samovaras – š iame regione auginama aukš tos kokybė s arbata su prekė s ž enklu „A zer Chai“, apdovanota daugybe aukso medalių tarptautinė se parodose.
Paskutinius du š imtus kilometrų skriejau su azerbaidž anieč iu Schumacheriu, kuris net į posū kius tilpo š imto dvideš imties kilometrų per valandą greič iu. Kaž kur kelyje sustojo nusipirkti arbū zo, jam neuž teko pinigų ir aš padovanojau du manatus. Tada važ iavome dar greič iau, paskutinė mū sų gyvenvietė buvo kaž koks kaimas, iš kurio jau mikroautobusu patekau į Astarą.
Keleiviai manę s klausė , kur aš einu. Iš didž iai atsakiau, kad vakare noriu bū ti Teherane.
– Vakare nebū si Teherane, tik jei ryte, o paskui, tai priklauso nuo paproč ių , – mane pataisė kaž koks vyras, važ iavo su ž mona į Irano Astarą pas gimines. Š is miestas padalintas į dvi dalis: viena pusė yra Azerbaidž ane, kita – Irane.
Laikrodis rodė vieną po pietų , ir aš maniau, kad galiu nesunkiai nuvykti į Teheraną . Iš lipome iš mikroautobuso ir ė jome per miestą iki muitinė s. Kiek suprantu yra pervaž a automobiliams, ten važ iuoja ir reguliarū s autobusai. Bet kadangi buvau be automobilio, mane atvedė į pė sč ių jų kontrolė s punktą.
Perė jimas atrodė taip: ilgos grotų eilė s, skirstanč ios ž mones į ilgas eiles, ant neaiš kios kilmė s stogelio.
Nepaisant to, kad patikros punktas turė tų atsidaryti ryte ir dirbti iki vakaro, š iandien jis dirbo pusvalandį deš imtą ryto, o nuo to laiko buvo už darytas, todė l prie durų nusidriekė kelių š imtų ž monių eilė s, kurios sė dė jo. , gulė jo, miegojo, valgė , š iukš lino š iuose iš barų . Kiekvienas praė jimas baigdavosi maž omis metalinė mis durimis. Kai kurie beviltiš ki ž monė s lauž tuvais bandė atidaryti mū sų duris. Kai jiems nepavykdavo, jie nervingai dauž ydavo instrumentus į duris ir keikdavosi azerbaidž aniš kai.
Tuo tarpu prie perė jos artė jo vis daugiau ž monių ir netrukus už manę s susidarė minia, kurios galo nesimatė . Niekas nepasigedo. Praė jo keturios valandos (! ), dabar teko laukti tankioje simpatijoje tarp ž monių , o nueiti į tualetą ar nueiti nusipirkti vandens buvo iš ko.
Penktą valandą vakaro girgž dė jo vienų durų sklendė , durys atsidarė , o pro jas paž iū rė ję s azerbaidž anieč ių pasienietis rusiš kai pasakė : „Perė jimas atidarytas deš imt minuč ių “.
Ž monė s kaip iš protė ję verž ė si prie durų , praė jime rė kė moteris, riksmais iš girdau vaiko verksmą , prie durų verž ė si nevaldoma minia. Iš trijų durų buvo atidarytos tik vienos ir tik deš imt minuč ių . Moterys su didž iuliais pirkinių krepš iais rė kė kaip iš protė jusios. Kaip man paaiš kino vietiniai, š ios moterys kelis kartus per dieną kerta sieną , norė damos nusipirkti pigaus maisto Irane, o Azerbaidž ane jį parduoti brangiau. Kadangi savo perė jimais jie sukuria daug darbo pasienieč iams, pastarieji net nesikiš a ir neskatina, jei tokia moteris minioje sutrypta ar visai pasmaugta.
Š tai mano eilė.
Eilinė s durys, pro kurias vienu metu bando prasispausti penki ž monė s, prilipau prie ž mogaus, kuris, nustū mę s silpnesniuosius, verž ė si į priekį . Už nugaros iš girdau, kaip pasienieč iai pradė jo varinė ti duris, jė ga iš stumdami nespė jusius į eiti, o po minutė s durys už sitrenkė.
Tai buvo mū sų kanč ių pabaiga. Bet pasirodė , kad mū sų laukė dar dvi durys. Dabar laukė me tvankiame koridoriuje, pasienietis paė mė dalį pasų ir nuė jo iš duoti. Pagal į statymą jie privalo į sileisti pirmiausia kitų š alių pilieč ius, todė l parodž iau jam savo pasą , pagalvojo jis ir garsiai suš uko miniai: „Baltarusai, paleisk pro duris“. Bet, ž inoma, niekas jo neklausė . Tada prie manę s priė jo pats pasienietis, kaip pamenu, pareigū nas, jau ž ilas ir garbingas dė dė , keikdamasis ir besiverž iantis per minią , nuo tokio fizinio krū vio prakaitavę s ir stipriai kvė puojantis, vedė mane už rankos pro duris. Taigi aš į veikiau antrą jį lygį.
Paskutinė s durys stiklinė s, ž monių liko ne daugiau nei š imtas, bet mums buvo pasakyta, kad praeis tik pirmi dvideš imt ž monių . Todė l konkurencija buvo didelė . Mane, kaip ir kitus vyrus, jaunos panelė s su pirkinių maiš eliais tiesiog į spausdavo į kampą , nes joms teko pereiti, kad bet kokia kaina nusipirktų sau prekių . Jiems nerū pė jo poilsis, o likusieji jautė abipusius jausmus. Pasienietis skaič iavo ž mones, o prieš jį deš imt ž monių su riksmais ir dejavimu iš siverž ė pro vienas, š į kartą siauras stiklines duris. „Dvideš imt, arti! jam paskambino padė jė jas. Dvideš imt pirmų metų moteris su pirkinių krepš iu garsiai š aukė , rankomis sugriebė už durų staktos ir ė mė trauktis ant rankų , kad prasibrautų pro duris. Pasienieč iai ė mė energingai griebti ją už pirš tų ir stumti. Jaunoji pasirodė gudresnė , paskutinę akimirką jai pavyko nuslysti koja į praė jimą . Dabar durys neuž sidarė.
Tokios gudrybė s pasienieč iai nesitikė jo ir batų kulnais ė mė spardyti jos iš sikiš usią kū no dalį . Moteris rė kė dar garsiau, bet kojos nepaė mė . Nepadė jo ir treč iojo muitininko pastangos, kuris atbė go į pagalbą ir taip pat uoliai jungė kulnus prie darbo. Po kelių minuč ių jie nusprendė damą iš leisti kaip didelę iš imtį . Stebė jau š ią atrakciją iš š ono, gailė jausi š ių nelaimingų ž monių ir, ž inoma, nebeturė jau noro spausti dvideš imt sekundž ių.
„Kodė l jie kuria tokią simpatiją , – paklausiau vietinio azerbaidž anieč io, – ten dar galė tų atidaryti visas trejas duris, sakytų , kad š iandien priimtų visus, kam tik turi laiko. Kodė l š iandien jos buvo už darytos visą dieną ir atidarytos tik deš imč iai minuč ių , kodė l taip daro, kad ž monė s gniuž dytų vieni kitus.
– Č ia visada taip buvo, tai prasč iausia perė ja Azerbaidž ane.
Tai ne ž monė s, o gyvū nai, paž iū rė k į juos, jie tyč ia daro spū stį , kad vė liau galė tų ką nors apgauti už kyš į . Matė te, kaip atė mė kai kuriuos pasus ir paleido, o tada už š ią paslaugą sumokė s.
„Perė ja už daryta, š iandien daugiau nieko nepriimame! “ – garsiai kalbė jo pasienietis. Ž monė s atsiduso, o kiek pastovė ję , ė mė pareigingai skirstytis, liko apie dvideš imt ž monių . Nuė jau pas pasienieč ius ir parodž iau pasą.
– Kodė l neiš laikei, liepė me pirmam iš laikyti? ! - jis pasakė.
Atsakiau, kad negaliu patekti, nes neį leidž ia.
- Tada ateik rytoj ryte, š iandien perė ja už daryta.
Buvo š eš ta vakaro, Irano pusė je pervaž a už daryta po pusvalandž io. Manau, kad Azerbaidž ano muitininkai neturė jo teisė s taip anksti už sidaryti, todė l aš ir keli ž monė s toliau laukė me.
Kartkartė mis prie mū sų prieidavo uniformuoti ž monė s ir liepdavo iš eiti, nes iš eidavo virš ininkas su reikiamomis plombomis, o jie vis tiek mū sų neį leisdavo. Man liepė palaukti, nes esu iš Baltarusijos. Visą laiką apė mė keistas jausmas, pasienieč iai su manimi elgė si labai maloniai, kartais labai paslaugiai. Tiesą sakant, jų pač ių dirbtinai sukurtos simpatijos jie tarsi nepastebė jo. Kaip ji buvo jų kasdienio darbo dalis, paprasta rutina, visiš kai nuo jų nepriklausoma.
Kai likome š eš i, patys atkakliausi ir iš tvermingiausi, mus iš leido. Virš ininkas niekur nedingo, o antspaudus už dė jo gana greitai. Perė ję s tiltą pamač iau Irano vė liavas ir lengviau atsikvė piau.
Autorius: Kozlovskis Aleksandras.
Knyga: „Nepamirš tamas Iranas“. 159 dienos autostopu.
Š altinis: http://sanyok-belarus. ž monių . en/
