GRAŽIOJI KROATIJA, GIMUSI IŠ AŠARŲ, ŽVAIGŽDŽIŲ IR JŪROS Kvėpavimo!
6 dalis, finalinė .
Prisiminimai apie Kroatiją malonū s, mielai ten sugrį š ime, kaip jau raš iau.
Dubrovnike dar liko 2 dienos, per kurias mė gavomė s jū ra ir miestu.
Paskutinę dieną , vė lyvą popietę , š eimininkas mums padarė malonią staigmeną : kaž kur apie 3 valandą vež iojo mus po miestą ir aprodė į vairias graž ias vietas.
Buvome skirtingose apž valgos aikš telė se, nuo kurių atsiveria nuostabi senamiesč io ir viso Dubrovniko panorama. Ir taip pat buvome ant Srj kalno, į specialias panoramines terasas nelipome, buvome ten, kur yra didelis akmeninis kryž ius iš balto akmens. Pasigrož ė jome nuostabia miesto ir jū ros panorama. . . tik č ia pamatė me lynų keltuvą . Jei bū č iau apie tai ž inoję s anksč iau, niekada nebū č iau praleidę s progos pakilti į š į kalną funikulieriumi. Antra dienos pusė debesuota, virš miesto pakibo debesys. . . paskutinį vakarą Dubrovnike, orai mū sų nedž iugina. . . Po to patraukė me į uosto teritoriją . Dangus niū rus, apsiniaukę s, pradė jo lyti. . . O paskutinė je apž valgos aikš telė je stebė jome, kaip iš plaukia kruizinis laineris, apsisuka ir iš plaukia į jū rą . Reginys nepaprastas, o juo labiau iš virš aus, tiesiog neapsakomas.
Grį ž us į butą lietus aprimo, nutarė me paskutinį kartą pasivaikš č ioti po mums taip pamė gtą pė sč ių jų zoną , pasė dė ti kur nors kavinė je. . . Suvenyrai-dovanos nupirkti, belieka pasakyti atsisveikiname su svetingais š eimininkais ir kraukitė s lagaminus. Keliaudami po š alį nepastebė jome, kaip baigė si 2 savaitė s. Buvo š iek tiek gaila, dar nebuvome pailsė ję ir dar nelabai ką matė me. . .
Iš vykome anksti, pusę aš tuonių ryto, navigatoriumi iki Bosnijos sienos nesinaudojome, į jungė me vė liau. Jau važ iavome paž į stamu graž iu keliu, grož ė damiesi nuostabia pakrantė s panorama. . .
Pravaž iuojame per kalnus ir patenkame į Neretos upė s slė nį . Praleidž iame pirmą ją stovė jimo aikš telę , nuo kurios atsiveria graž iausi vaizdai, sustojame kitoje, bet tai ne tas pats, nes yra daug ž emiau. Prisiminimai dabar liks tik atmintyje. Na, tada jau ž inome palapines su vaisiais ir darž ovė mis. Tiesiog negalė jau sustoti. Ypač , aiš ku, mums patiko persikai: dideli, sultingi. . . Vokietijoje irgi visa tai galima ir pigu. . . bet visa tai atvež tinė ir nelabai skanu. Ir mandarinų sultys! Nelabai mė gstu, mano skoniui š iek tiek kartokas. Kai mums pasiū lė pabandyti, iš pradž ių atsisakiau: kodė l aš niekada negė riau mandarinų sulč ių ar ką ? Ir kaip paaiš kė jo, ji taip negė rė . Nuostabiai skanu, nuostabiai saldu. Gal dė ti cukraus? Na, š iaip man č ia patiko. Paskui iš bandž iau vyno ar mandarinų tinktū rą (to likusiam buvo neį manoma - važ iuojant), taip pat neį prasto skonio. Pirkom pilnai: bagaž inė pilna, galinė je sė dynė je telpa tik vienas ž mogus, aplink darž ovė s ir vaisiai, buteliai sulč ių...vyno. Beje, viską labai gerai atsineš ė me: nei pomidorų , nei persikų , niekas nebuvo susiraukš lė ję s.
O š tai mes važ iuojame, važ iuojame, važ iuojame. . . ir atsiduriame tuš č iame autobahne. Navigatoriuje yra spraga, jis nemato š ios tako atkarpos, tikriausiai, ji buvo nutiesta po to, kai ją atnaujinome. Maš inų nė ra, niekas nė ra š alia. Tada nuė jo kaž koks kelias, kuris vė l pradė jo iš siš akoti, nusprendė me nevaž iuoti į deš inę , galvojome, kad jis vė l mus nuves į kalnus. Pasuko į kairę . Š turmanas jį mato, veda juo, bet ir mes einame – tada tik mes ant jo. Turiu pasakyti, kad leidž iamė s į slė nį , į važ iuojame į kaž kokį kaimą ir juo važ iuojame ilgai, apie 30 minuč ių . . Gatvė siaura, namai kaž kaip arti kelio. Ž monė s sė di ant š aligatvių , o jausmas – kaip ant važ iuojamosios dalies. Vaikai ž aidž ia futbolą , kiti stovi bū reliais, kalbasi, mus pamatę iš siskirsto, į sileidž ia, ilgai priž iū ri. . . Na, aiš ku, vė l pasuko kaž kur ne į tą vietą . Baigiasi kaimas, kelias pakyla š iek tiek aukš tyn ir staiga atsiduriame greitkelyje, kuris paskui veda į autobahną .
Sustojimų , kaip į prasta, yra nedaug, viena iš jų – ten, kur teka Krkos upė . Kioske viskas brangu, atvirukai beveik 4 kartus brangesni. Truputis poilsio ir dar daugiau. Dalį kelio važ iavome ta pač ia magistrale kaip ir iš Rovinio į Dubrovniką . Galvojau, kad ir mes eisime tuo pač iu keliu kaip keliavome iš Plitvicos į Rovinj, man š is kelias labai patiko. Bet ne, mes ten nepatekome, važ iavome kaž kaip kitaip. Ir kas į domiausia, po sienos, Slovė nijoje, š turmanas mus iš karto nuvedė iki autobahn, jokių kaimo kelių .
Austrijoje pas mus nuolat lijo ir apskritai buvo vė su. Sustojame už ką sti, lipame iš maš inos, o dieve, š alta! Mes su š ortais, marš kinė liais, vis dar euforijoje iš saulė tosios Kroatijos, o č ia ž monė s su striukė mis, striukė mis, ilgomis kelnė mis. . . Mums š iek tiek pasisekė su Vokietija, kai kur dar buvo saulė . kelias, o tada viskas buvo taip pat visada lietus. Anot š turmano, į namus turė jome atvykti 22:00, susitikome, net atvaž iavome 15 minuč ių anksč iau. O kokie kontrastai: į važ iuojame į miestą , niū ru, bet dar ne tamsu, aplinkui daugiaaukš č iai namai (5-6 aukš tų ) ir maš inos, gatvė je nė ra nei vieno, nei vieno praeivio- š alia, jokio vaikš č iojimo, tarsi vaiduoklių miestas.
Ir iš kart tapo aiš ku, kad nuostabios atostogos baigė si, tegyvuoja kasdienybė !
