IEŠKOJANT GRAŽIOSIOS
Kroatija, kaip vasaros atostogų š alis, mū sų dar nelaikyta, ir nei vienas mū sų draugas ten nesiilsė jo, niekas gyvai nesidalijo į spū dž iais. Tač iau mes ten patekome neatsitiktinai.
Kaž kada, 90-ų jų pradž ioje, dar gyvendamas Saratove, pamač iau kaž kokį laidos fragmentą apie nuostabų ež ero grož į . Nemač iau programos pradž ios, negalė jau paž iū rė ti iki galo, než inojau, kur ji yra, kokioje š alyje ir kaip š i vieta vadinasi. Tuo viskas ir baigė si, iš skyrus norą kada nors aplankyti š ias nuostabias vietas. Bet prieš.2 metus č ia š ioje svetainė je turpravda. com , besiruoš damas kelionei į kitą š alį , pagrindiniame puslapyje pamač iau kadaise man paž į stamas nuotraukas...Na, o tada tai technologijų reikalas, o visa informacija akimirksniu. Tada planų nekeitė me, bet Kroatija tikrai buvo suplanuota 2011 metų vasarą , o pagrindinis akcentas, ž inoma, buvo Plitvicos ež erai.
Mums nebuvo taip svarbu kur maudytis jū roje, Italijoje jau buvome ne kartą ilsė ję prie Adrijos jū ros, svarbiausia buvo pamatyti ež erus. Mane paskatino Kroatijos forumas, prasidė jo klausimai ir atsakymai ...
Viskas prasidė jo pagal planą -grafiką , š eš tadienio rytą iš ė jome iš namų , greitai važ iavome per Vokietiją : jokių tunelių , jokių mokamų kelių , o svarbiausia, nė ra sunkvež imių , jie stovi nuo penktadienio 12 val. iki 12 val. Sekmadienis, greitkeliai nuo jų laisvi. Austrijoje važ inė jome ilgai, nuolat greič io ribojimai, visur klimpusios kameros...bet gamta! Per Slovė niją pravaž iavome labai greitai, š turmanas vedė kaž kokiais kaimo keliukais, iš kaimo į kaimą , pravaž iuodami vienas į kitą ir jau buvome pasienyje ir toliau prie ež erų . Už.9-10 km iki ež erų pradė jo priž iū rė ti bū stą . Nebuvo jokių problemų rasti.
Pasukome į kairę , sustojome prie mums patikusio namo su rož ių sodu, iš karto aprodė butą , nieko ypatingo, visai tinkamas 2 naktims. Vė liau, atvykę į Rovinj, supratome, kad antros nakties mums nereikia, nesunkiai pasieksime Rovinj po ež erus. Bet suž inosime vė liau, bet kol kas vis dar esame į kurdinti name. Visos mano mintys buvo bergž dž ios, kur nakvoti kelyje? Jau buvome 17 val. Tada apylinkių apž valga, bū tina paragauti kroatų virtuvė s. Mums patiko restoranas Mirjana & Rastoke, gana didelis, daug ž monių , ir ekskursija. Grupė s buvo, tad už sakymo teko laukti ilgai. Už sisakė me į vairių patiekalų , kad paragautume kuo daugiau, ir, ž inoma, avienos-avienos. Aptarnavimas buvo į domus: sriubą atneš ė mums visiems vienu metu, bet paskui iš pradž ių vyrui atneš ė verš ienos, sė dime ir laukiame: na, atneš mums tik....buvo „kaip“ buvo apie 40 minuč ių.
Vė liau padavė jus perspė jome, kad patiekalus atneš tų mums visiems vienu metu, o kai kur klausdavo: kaip norė tumė m, kaip iš kepti ar visi kartu?
Laukė me savo avinė lio ir...nevalgė me...toks stiprus kvapas...Truputį patikslinsiu: pirmus 15 savo gyvenimo metų gyvenau paprastame Rusijos kaime su pilnas kiemas visokių galvijų , o aš pripratau prie avienos. Mokė ir vyrą , ir sū nų , nes mė sa skani. Bet ką mums davė , než inau, gal kokie savotiš ki ė riukai, než inau...Vė l už sisakė me grybų tyrelė s sriubos, buvo puiki! Padavė jas, ž inoma, labai nustebo, paklausė , kodė l mums nepatiko, bet ką jam pasakyti, kad neį siž eistų ? Jie tik papurtė galvas.
Apskritai noriu pasakyti, kad mums ne visada patiko viskas iš maisto, ir manau, kad tai yra normalu, kiekvienas turi skirtingus skonius. Kai skaitau kitų atsiliepimus, kur man patinka viskas nuo A iki Z, galvoju, kad tai gudrus.
Pirmoji diena Kroatijoje ė jo į pabaigą , laukė svarbiausias dalykas: ilgai laukta Plitvica.
Š iandien aplankysime vieną graž iausių gamtos reiš kinių – Plitvicos ež erų nacionalinį parką!
Ryte lijo, bet tai mū sų nesustabdė nė minutei. Dabar, turint maž ai patirties, patariu ten avė ti vasarinius pusbač ius storais padais, kad ir koks bū tų oras. Kelias eina ž eminiais takais, kur atvirais batais nesunkiai gali susiž aloti kojas ant akmenų , š akų , medž ių š aknų...Su savimi turė jome viską : lengvus striukes, sportbač ius, skė č ius...ir paruoš tą kelionė s marš rutą.
Lietus nesiliovė , nusipirkome lietpalč ius ir nuė jome į prieplauką . Daug ž uvų plaukiojo skaidriame vandenyje. Graž uolė s! Kairė n, deš inė n, kad ir kur paž velgtum, viskas aplinkui dž iugina akį . Į veikę trumpą atkarpą , plaukė me kitu laivu ež ere: nedidelis lietus, debesuota, š altas vė jas...bet niekas negalė jo sugadinti nuotaikos.
Beje, mū sų bilietų dar niekas niekur netikrino, gal dė l to, kad gavome iš kaž kokio turo. grupė ? Tada pakilome prie didelio krioklio. Mes fotografavome tiesiogine prasme viską , norė jau kaip nors už fiksuoti visą š ią gamtos didybę!
Lietus pamaž u ė mė slū gti, jei lietingu oru č ia taip graž u, tai kaip visa tai mirguliuoja ir kibirkš č iuoja esant saulė tam orui?
Ar maniau, kad mano svajonė iš sipildys? Kad visa tai galiu pamatyti savo akimis?
Tai viena iš tų vietų , kai sakoma: geriau vieną kartą pamatyti, nei 100 kartų iš girsti! Beveik visur norė jau pasilikti ilgiau ir pasiž iū rė ti į kai kuriuos augalus, ž oleles...ir tiesiog viską aplinkui. Diena ė jo į pabaigą , bet niekas nemikč iojo apie nuovargį.
Negalite nesijaudinti tokio grož io!
Vė l grį ž ome prie prieplaukos, kaž kaip nesinorė jome važ iuoti vagonais ir vė l plaukė me per didelį ež erą . Š į kartą jie patikrino mū sų bilietus ir antspaudavo.
Dabar turiu kitą svajonę – grį ž ti č ia rudenį , mano mė gstamiausiu metų laiku.
Grį ž ome namo iš parko, ne per anksti, ne per vė lai ir, ž inoma, nuvykome į Sluną . O ten š viesu ir saulė ta...O koks nuostabus miestelis, kiek daug krioklių , tiesiogine prasme stovinč ių ant vandens.
Vaikš č iojame, atsipalaiduojame, dž iaugiamė s tuo, ką matome, fotografuojame. Vė lai vakare grį ž tame į butą , kitą dieną mū sų laukia než inomas ir, kaip man tada atrodė , sunkus kelias į Rovinj.
