Viskas brangiam klientui arba apie skrydžio Londonas-Viena piloto žmogiškumą
Š i istorija, kaip ir ankstesnė , bus skirta ž mogiš kam europieč ių (š iuo atveju britų ) pož iū riui vienas į kitą . Turė jau galimybę kaž kaip grį ž ti namo iš Londono. Esu ne verslininkė , o eilinė turistė , skridusi į Britanijos Caledoscope turą su oro susisiekimu iš Incomarthur. Taigi. Po to liko 2 savaitė s nepamirš tamų atostogų . Bet kaip su nuotykiais? Ir jie pradė jo pakeliui į oro uostą .
Vieš butis, kuriame grupė praleido paskutinę naktį Londone, buvo gana toli nuo paskutinė s metro linijos. Teko važ iuoti 4 autobusų stoteles. Autobusai važ iuoja nustatytu laiku. Mes turime lė ktuvus ryte. Laikas trumpas, atsiž velgiant į tai, kad metro mums tereikia maž daug valandą . Laimei, tai buvo Heathrow oro uostas – iš karto patekome į terminalą metro. Mes laukiam. Esame aš ir mū sų buvę s tautietis SSRS, buvę s maskvietis, gyvenantis valstijose. Ač iū Dievui, ji gerai kalbė jo angliš kai (kas nenuostabu). Jei bū č iau viena, bū č iau panikavusi, nes galiu už duoti klausimą , bet ne visada SUPRASTI ATSAKYMĄ . Svarbiausia ne už duoti teisingą klausimą , o bandyti suprasti atsakymą (tai yra visų „sovietinių “ moksleivių rykš tė , nes TSRS jie mokė anglų kalbos TAIP, kad niekas nieko nesuprato ir negalė jo pasakyti politika, pone). Atvaž iavome autobusu iki metro stoties – ji už daryta planinei priež iū rai 3 valandas. Lengva panika (turime). Tokių , kaip mes, laukianč ių ž monių klausiame: ką daryti. Jie pasiū lė , kad dabar iš kaimyninė s stoties atvaž iuotų autobusas ir NEMOKAMAI nuvež tų iki artimiausios veikianč ios metro stoties.
Ž odis NEMOKAMAI veikia stebuklingai ir, kaip turė tų bū ti, beje. Nes mano prakaituotame delne yra iš spausti kilogramai tiksliai metro ir nė kilogramo daugiau. Tač iau santū riai. Atvirkš č iai, Prymark parduotuvė Oksfordo gatvė je atliko savo „neš varų “ darbą ))). Tai yra, pinigų taksi nė ra. O finansinė klausimo pusė než inoma, nepaisant to, kad su mano anglų kalba ir su mano laiko limitu taksistas man galė tų pasakyti tokią sumą , kad man už tektų nuskristi į Marsą pirmyn ir atgal, o jam patogiai gyventi š eš is mė nesius Londono centre. Nors abejoju, ar jie tai priė mė . Tai ne Simferopolio taksistai))). Taip pat nustebau, kad prie tuš č iosios eigos metro stoties nebuvo gausybė s taksi, kaip pas mus į prasta, kai nuo tavę s nulupa 3 odas, net jei tu mirsi ar susiž eistum . Trumpai tariant, autobusas atvaž iavo. Buvome nuvež ti į artimiausią darbo vietą . Pusiau padaryta. Atrodė – š tai, lė ktuvas ir jau skrendi. An, ne. Lė ktuvas dar geros dvi valandos iki nusileidimo. Atsisveikinau su turiste iš JAV (jos lė ktuvas buvo anksč iau). Sė dž iu laukiamajame. Nekantriai laukiu. Tingiai ž vilgteliu į š vieslentę . Po pusvalandž io pastebiu, kad visi skrydž iai vė luoja. Viskas!! ! ! Na, nemanau, kad manasis truks. Koks aš buvau naivus)) Bet aš to dar než inau. Pradedu nervintis, nes turiu jungiamą jį skrydį Vienoje. O persirengti turiu tik 1 valandą . Suprantu, kad jei lė ktuvas vė luoja Londone, tai kaip aš į lipsiu į lė ktuvą Vienoje? Likus 10 minuč ių iki vartų numerio paskelbimo š vieslentė je, prieinu prie š vieslentė s ir (o, stebuklas! ) iš girstu rusiš ką kalbą ir ž monė s kalba apie mano skrydį . Na, nemanau, kad pasiklysiu. Aš laikysiuosi savo uodegos)).
Paaiš kė jo, kad rusai buvo pagyvenusi ž ydų pora, skrendanti iš valstijų į Kijevą per Vieną . Laukiame kaip ir visi. Į laipinimas jau vė luoja 40 min. . Suprantu, kol VISADA neatvyksiu į Vieną , mano lė ktuvas Vienoje manę s nelauks. Galiausiai į lipome į lė ktuvą . Visi paslė pė savo daiktus, į sitaisė patogiai, atsisė do, prisisegė . Ir...mes taip sė dime 20 minuč ių . O tada lė ktuvo pilotas (moteris) kaž ką pasako ir visi atsipalaidavę pradeda vaikš č ioti po saloną . Beveik nieko nesupratau, bet supratau vieną dalyką , kad kol kas mes niekur neskrendau. Esu iš tiktas lengvas š okas. Kaimynai prie prieš ingo lango (O, vė l stebuklas! ) – susituokusi pora, kuri prie š vieslentė s kalbė jo rusiš kai. Aš su man neį prastu judrumu praš au kaimynė s vokietė s kairė je papraš yti kaimynė s kairė je papraš yti poros atkreipti į mane dė mesį . Vokietė paž iū rė jo į mane TAIP, lyg bū č iau amž inai praš ę s jos piniginė s.
Į sivaizduokite mano kanč ią – paklausti vokietė s angliš kai. . . Manau, kad Nikulinas „Deimantinė je rankoje“ buvo į tikinamesnis (Ar tu kurč ias ir nebylys? – Taip! ) Taigi, klausiu vyro – ką padarė pilotas sako? Jis man sako – ar tu nieko nesupranti (originalus klausimas)? Jo stiliumi atsakiau teigiamai. Ir jis man trumpai paaiš kino, kad pilotas perspė jo, kad skrisime po 9 minuč ių , nes oro uoste kaž kas atsitiko. (Ir ne tik Heathrow, bet ir Getvike). Todė l visi lė ktuvai stovi. Esame 16-i eilė je. Na, č ia aš iš tempiau visus likuč ius iš visų angliš kų tekstų , kuriuos aš kada nors gyvenime iš mokau, net prisiminiau tekstą apie Leniną (eisime kitu keliu - eisime kitu keliu) ir gestais, ž odž iais, papraš ė stiuardesė s pasakyti pilotams, koks mano persė dimas Vienoje į Boryspilį labai arti. Stiuardesė saldž iai nusiš ypsojo ir paž adė jo persė sti.
Pagaliau pakilome. Praė jus kuriam laikui po skrydž io pradž ios lė ktuvo vadas vė l kaž ką pasakė . Iš to aiš kiai iš girdau stebuklingą ž odį „Boryspil“. Vė l jie man iš vertė : ji praneš ė , kad salone yra tranzitinių keleivių . Tač iau keleiviui, skrendanč iam iš Vienos į Boryspilį , to reikia greič iausiai. tai aš . O ji pasakė – GREIČ IAU SKRISSIME. Ir tikrai skridome greič iau. Daug greič iau. Nes, ž iū rė damas pro iliuminatorių , aš net nemač iau siaurų kelių juostų . Mes tiesiog sklandė me debesyse kaip erdvė laivis (juokauju). Trumpai tariant, į Vieną atvykome likus 15 minuč ių iki mano lė ktuvo iš skridimo, iš lipant iš lė ktuvo girdė jau, kad pora ž monių prieš ais mane puikiai kalba rusiš kai, bet, matyt, jiems patiko mano herojiš ki bandymai sukurti angliš kas frazes. vokiete.
Š uoliavau iki terminalo, už siregistravau ir iš kart į lipau į savo lė ktuvą . Aiš ku, kad mano lagaminas liko nakvoti Vienoje. Bet tai visos smulkmenos, palyginus su tuo, ką man pavyko gauti lė ktuve! ! ! Kitą rytą lagaminas saugiai atvyko kitu skrydž iu. Jis „kvepė jo“ tokiu gintaru, kad man jį iš neš ė į atskirą maiš elį ir paklausė , kodė l toks smarvė ? Ar galiu atsineš ti ž uvies? Ne, aš tiesiog neš iau pieną maž ame litriniame kanisteryje (ten pardavinė ja) ir man vež ė jai saugiai jį sulauž ė . Nenuostabu, kad sulauž ė , nes mač iau KAIP kraunamas bagaž as ir su kokiu malonumu krautuvai tyč ia jį palieka. Č ia turbū t. veikia krautuvų iš viso pasaulio solidarumas. BET…. Vė liau suž inojau, kad jei bū č iau beviltiš kai vė lavę s, bū č iau ramiai galė ję s likti Vienoje. Bū č iau apgyvendintas vieš butyje ir iš sių stas į kitą skrydį . Turiu iš karto pasakyti, kad tokios premijos skirtos tik tranzitiniams keleiviams, o ne tiems, kurie pirktų bilietus atskirai iš Londono į Vieną ir iš Vienos į Kijevą .
Taigi, turiu klausimą : gal neturė jau skubė ti! )))
Š tai tokia tikra istorija apie „irstanč ius“ Vakarus.