Ketvirtoji turo „Du aistros poliai“ diena...
Ketvirta diena.
Atsikė lė me 6 ryto, papusryč iavome ir važ iavome per Vokietiją . Sanitarinė stotelė , bet kaip š varu! Sanzone mokama, 70 centų . Euras yra patogus. O jei dar ką nors perki degalinė je esanč iame minimarkete, tai nuo prekė s savikainos lyg grą ž inama 50 centų , o apsilankymas sanzonoje jau kainuoja tik 20 centų . Nusipirkome porą š okoladukų . Perplaukiame Reiną ir į važ iuojame į Prancū ziją .
Ankstyvas kilimas, ž adė tas pirmoje dienos pusė je ilgas pervež imas 501 km kaž kaip nesusitvarkė į kitą miestą . Net nuotraukos iš pradž ių kaž kaip neiš raiš kingos ir mes jose mieguistame. Ir labai gaila.
Į Strasbū rą atvykome apie antrą valandą . Miestas tikrai graž us ir originalus: grandiozinė smiltainio gotikinė Strasbū ro katedra (ekskursijos metu už sukome į vidų ), neį prasta paties miesto architektū ra, nedidelė s upė s gatvelė s su grakš č iais tilteliais ir tvarkingais į vairiaspalviais namais, paskendusiais vandenyje ir gė lė se. Maž ų parduotuvė lių su saldainiais ir gandrais suvenyrų parduotuvė se langai viliojo, bet mes po gido pasakojimu prabė gome pro juos nesustodami ir tokiu greič iu, kad net nuotraukos nebuvo ryš kios. Beje, gidas buvo puikus.
Ryte trasoje į strigome kamš tyje ir mums pritrū ksta laiko. Po pusvalandž io perž iū ros norė josi bent dieną pabū ti mieste ir pasivaikš č ioti. Bet, deja, pusvalandis laisvo laiko mieste nuskambė jo kaip pasityč iojimas. Atsitraukė me, nusiš ypsojome, prisiminė me paž adą sau negadinti nuotaikos jokiomis smulkmenomis ir pusvalandį lakstome po centrinę miestelio aikš tę .
Č ia iš karto pasijuto kalbos problema. Č ekijoje visi daugiau ar maž iau supranta ir rusiš kai, ir ukrainietiš kai, bet č ia jų gimtoji prancū zų kalba. O ir su anglų kalba vietiniai turi problemų , ne tik retai sutinkami suprantantys ir galintys atsakyti, bet ir tarimas labai savotiš kas. Tač iau tai netrukdo nusipirkti poros suvenyrų kaip atminimą .
Dė l to Strasbū ras buvo į trauktas į miestų , kuriuos norė č iau pamatyti, są raš ą ir nepasisekė net ne dė l stokos, o dė l visiš ko laiko stokos. Maž iausiai pusantros valandos ir jau buvo galima sakyti, kad mes ten. Taigi miestą labiau prisimena kelios neaiš kios nuotraukos nei mano paties jausmai. Upė ir gė lė s – tokį Strasbū rą prisimenu. O tikslas – sugrį ž ti ir pasivaikš č ioti.
Iš vykome apie penktą . O toliau kelias į Paryž ių.480 km (taip, š iandien ilgiausio persė dimo diena) ir gyvenvietė priemiesč io vieš butyje, kuriame praleisime dvi naktis.
Beje, tai buvo pirma diena, kai supratau, kad autobuse reikia apsirū pinti sumuš tiniais. Visą dieną nebuvo net už uominos apie sustojimą papietauti, o pusvalandį , skirtą apž iū rė ti miestą , buvo nerealu už ką sti. Susitvarkė me su sausainiais, degalinė se pirktais jogurtais ir keptais kaš tonais, kurių iš kart po ekskursijos pavyko patraukti Strasbū re.
