Monet pėdomis – 5 dalis
Tę sinys. Pradė kite č ia:
HONFLAIR
Kelias iš Etretato į Honfleurą eina pro vieną didž iausių Prancū zijos uostų – Havrą . Su mano gimtuoju miestu jis susigiminiavę s jau pusę amž iaus. Tač iau net iš toli jo nebuvo į manoma pamatyti. Nuo Normandijos tilto, kur sustojome, jo beveik nesimato. Senos ž iotys gana platus ir ilgas, o uostas jau yra Lamanš o są siauryje. Galima bū tų tik į sivaizduoti, kad kaž kur už vamzdž ių yra š is jaunas pagal Prancū zijos standartus miestas, kurio nauji po karo pastatyti namai yra į traukti į UNESCO pasaulio paveldo są raš ą ir kuris, kaip sakoma, tapo vienu iš mū sų chruš č ioviš kų namų prototipų . (kitas – vokiš kas Bauhaus stilius).
Normandijos tiltas jungia Aukš tutinę ir Ž emutinę Normandiją . Pirmą kartą lytinį tiltą pamač iau mokyklos metais. Tai buvo tiltas per Dauguvą .
Nuo tada bū tent vantiniai tiltai man yra brangesni už kitus. Tiltas per Seną buvo atidarytas 90-ų jų pabaigoje. Jo ilgis virš ija 2 kilometrus.
Senos ž iotyse yra gamtos rezervatas, kurį galima pamatyti nuo apž valgos aikš telė s. O š alia tilto galima pamatyti ir keletą konstrukcijų , padedanč ių suprasti, kaip techniš kai padaryta š i konstrukcija (vadinama „inž inerijos parku“).
Nuo tilto taip pat matosi Honfleur, kur mes einame. Miestas yra Kalvadoso departamente.
Miestas stebuklingai iš vengė Antrojo pasaulinio karo sprogdinimų , per kuriuos buvo smarkiai apgadinti visi Normandijos pakrantė s miestai. Š tai kodė l beveik visi ministro Liudviko XIV Kolberto laikų namai, esantys netoli Senojo uosto, Kotrynos krantinė je, yra architektū ros paminklai.
Bū tent š ie š iferio namai buvo ne kartą vaizduojami į vairių menininkų (Boudin, Courbet, Monet ir kt. ) drobė se.
Manoma, kad miesto pavadinimas yra angloskandinaviš kos kilmė s: nuo ž odž ių „banga“, „estuarija“ (-fleur) – ta pati š iuolaikinių ž odž ių „laivynas“ ir „fjordas“ kilmė ; ir „ragas“, „kampas“ (hon-), kadangi upė , į tekanti į Seną , č ia tikrai turi vingį , tač iau vis tiek mano, kad jis greič iausiai kilę s iš savo vardo.
Pirmasis raš ytinis miesto paminė jimas datuojamas Normandijos kunigaikš č io Rič ardo III (Vilhelmo Už kariautojo dė dė s) laikais. Tuo metu Honfleuras buvo svarbus uostas kelyje iš Ruano į Anglijos pakrantę .
Š imtameč io karo metu prancū zų karalius Karolis V į tvirtino Harfleur miestą kitoje Senos pusė je prieš ais Honfleurą , bandydamas už blokuoti į ė jimą į upę anglų laivams. Tai neiš gelbė jo Honfleur nuo britų už kariavimo.
Bet nuo to laiko bū tent iš š io uosto buvo vykdomi reidai (taip pat ir reideriai) Anglijos pakrantė s ž emė se.
Pasibaigus karui Honfleur praturtė jo ir statė si. Tada buvo nugriautos ir taip nereikalingos apsauginė s konstrukcijos, pagilintas uostas, š iandien vadinamas Senuoju. Tai buvo svarbus jū rų ir ž vejybos uostas. Č ia buvo statomi laivai. Nuo č ia prasidė jo tolimos ekspedicijos. Vienos iš ekspedicijų metu Honfleur miestelis Š ampanė į kū rė Kanados Kvebeką .
Amerikos kolonijų praradimas, porevoliucinė Didž iosios Britanijos Napoleono blokada, naujo Havro uosto augimas, o paskui uosto seklumas dė l smė lio dreifų labai ir visam laikui susilpnino miestą . Honfleuras buvo nuskurdę s ir iš tuš tė ję s. XIX amž iuje dė l bū sto pigumo ir atsiradusios gelež inkelio iš vaizdos č ia galė jo į sikurti neturtingi menininkai. Jie į pū tė miestui gyvybė s, iš garsino jį meninė je aplinkoje (o meninis gyvenimas mieste tę siasi ir š iandien).
Visi namai Š v. Kotrynos krantinė je Senajame uoste, pats Senasis uostas, Š v. Kotrynos baž nyč ia, Š v. Leonardo baž nyč ia (sunaikinta per religinius karus, atstatyta XVII–XVIII a. ), Etjeno baž nyč ia, leitenanto namas, druskos saugyklos (ž inote, kad druska kartais buvo brangesnė už auksą ? ).
Senasis uostas buvo pagilintas 1681 m. Colberto į sakymu. Š v. Kotrynos krantinė je esantys pastatai buvo pastatyti daugiausia XVII–XVIII a. , iš Leitenanto namų pusė s – seniausias, XVI a. Jie siauri, trijų – septynių aukš tų . Dauguma jų yra padengtos š iferiu. Jie yra senų griovių vietoje nuo vikonto Augė s laikų (vikontai buvo vadinami Normandijos kunigaikš č ių valdininkais). Etjeno krantinė je yra miesto rotuš ė , Š v. Etjeno baž nyč ioje esantis jū rų muziejus.
Karantino krantinė je yra tik vienas pastatas – leitenanto namas; č ia yra pakeliamasis tiltas iš plaukti iš uoste stovinč ių jachtų uosto ir sena karuselė (kaip animaciniuose filmuose).
Medinė Š v. Kotrynos baž nyč ia buvo paš ventinta Kotrynos Aleksandrietė s garbei. Jos medinis atvaizdas yra virš į ė jimo. Tai didž iausia medinė prancū zų baž nyč ia. Jis buvo pastatytas vietoj akmeninio, sugriauto š imtameč io karo metu. Baž nyč ia turi keistą architektū rą . Paprastai baž nyč ios yra vienos ar trijų navų . Š tai du iš jų . Ant vieno iš jų stovi bokš tas su kryž iumi. Bet viduje salė beveik vienoda (stulpai atlieka konstruktyvų vaidmenį , bet erdvė vieninga). Senesnė nava datuojama XV a. (pastatytas po Š imtameč io karo). Antrasis buvo pridė tas XVI a. dė l vietos trū kumo vienoje navoje.
Baž nyč ia pastatyta pagal tipiš ko turgaus modelį (kaip Etretato turgus), kuris savo ruož tu primena apverstą laivą . Tam yra dvi priež astys: 1) pač ios pirmosios krikš č ionių baž nyč ios buvo Nojaus arkos priminimas; 2) Normandijos baž nyč ios daž nai buvo medinė s, o statytojai buvo prie š io modelio pripratę laivų statytojai. Tokias konstrukcijas jie statė nenaudodami pjū klo, tik su kirviais. Maž daug taip, kaip pavaizduota ant Bayeux kilimo.
Bokš tas (taip pat iš medž io) stovi atskirai dė l gaisro priež asč ių . Normanų stiliui tai nebū dinga (daž niausiai bokš tas juose yra ant vidurinio kryž iaus). Visa baž nyč ia dengta kaš toninė mis vantomis.
Š v. Etjeno baž nyč ia yra seniausia Honfleure. Jame yra XIV-XV amž ių elementų . Dabar jame yra Jū rų muziejus, atidarytas 1976 m.
O po revoliucijos, kai buvo už darytos visos religinė s institucijos, č ia buvo parduotuvė , teatras, silkių birž a, muitinė .
Leitenanto namas – senų jų į tvirtinimų liekanos (XVI-XVII a. ). Normanų kunigaikš č ių laikais č ia buvo Honfleur tvirtovė s Caen vartai. Atstatytas XVII amž iuje, apsuptas bokš telių su miesto herbu. Taip pat buvo Uosto Mergelė s statula. Leitenantas buvo Liudviko XIV laikų pareigū nas. Š is namas buvo jo namai. Deja, mū sų apsilankymo metu viskas buvo už dengta pastoliais ir buvo prastai matoma.
Be minė to jū rų muziejaus, mieste yra keli muziejai: menininko Eugene'o Boudino (jis č ia gimė ; jis mokė jauną jį Monet ir sekė jo karjerą , bet pats nebuvo impresionistas), kompozitorius ir pianistas Ericas Satie (name, kuriame gimė ; netoliese gyveno Sati draugas – raš ytojas Ale), Old Honfleur (etnografinis).
Č arlzas Bodleras č ia nuolat lankydavo savo motiną . Su Honfleur siejama dar viena į ž ymybė „iš meninio pasaulio“ – raš ytoja Francoise Sagan, gyvenusi Ekmovilyje. Nepaisant savo š lovė s, ji mirė skurde miesto ligoninė je.
Toliau ė jome paragauti gė rimo, kuris gavo pavadinimą iš padalinio, kuriame buvome į sikū rę – kalvadosas ir technologiš kai susiję s sidras bei pommo. Todė l keli ž odž iai apie š iuos gė rimus.
Sidras – tai fermentuotas gė rimas, gaminamas iš obuolių arba kriauš ių , turintis nuo 2 iki 8% alkoholio (kartais diapazonas bū na platesnis – nuo .1 iki 18%). Sidrai yra „stalo“ ir „iš pilstyti“; "saldus" (3°), "pusiau saldus" (3-5°), "rū gš tus" (brut) (5°), "tradicinis" (daugiau nei 5°). Gamybai maiš omi trijų rū š ių obuoliai: saldū s, rū gš tū s ir kartū s.
Ateities sidro istorija prasideda senovė je. Ž ydai, graikai, romė nai gė rė obuolių gė rimus. Ispanijoje romė nus pakeitė baskai. Jie sumaiš ė vandenį , obuolių skilteles ir medų . Baskų jū reiviai plaukė Biskajos į lanka. Taigi gė rimas XII-XIII amž iuje atkeliavo į Bretanę ir Normandiją . Nors kaž kokie obuolių gė rimai č ia, matyt, buvo geriami ir anksč iau (apie obuolių egzistavimą byloja gyvenvieč ių pavadinimai).
Tač iau yra ir legendinė obuolių gė rimo atsiradimo Prancū zijoje versija. Tariamai Karolis Didysis jį atvež ė į frankų ž emes. Kartą naktį norė jo iš gerti, nuė jo kaž ko ieš koti.
Tamsoje paslydo rū syje, kaž kuo suš lapino rankas, pabandė – tai buvo saldus gė rimas, kuris jam patiko. Matyt, tai atsitiko per jo liū dną kampaniją Pomplonoje, kuri apraš yta Rolando giesmė je.
Į vairios taisyklė s dė l obelų sodų Prancū zijoje atsirado XII amž iuje. Tuo pač iu metu pirmą kartą susiduriama su ž odž iu „sidras“. Sidro vartojimo klestė jimas atė jo XIV amž iuje. Tuo metu sidro buvo iš gerta kelis kartus daugiau nei alaus. Po spaudos iš radimo pradė jo vystytis sidro gamyba. Manoma, kad karaliui Liudvikui XII (sė kmingai, nes gavo ž emę Normandijoje) tarnavę s baskų didikas Guillaume'as Dursusas XVI a. paskleidė naujas obuolių veisles iš Ispanijos š iaurė s ir patobulino sidro gamybos technologiją . Tuo metu alų gamino ir gė rė vargš ai, o sidrą – turtingieji. Dabar alus yra brangesnis už sidrą , todė l jo vartojimas didė ja.
Kalvadosas yra obuolių degtinė , distiliuota iš sidro. Pirmą kartą apie jį paraš yta XVI a. Gilles'o Goubertville'io laikraš tyje. 1600 metais atsirado pirmoji gė rimų gamintojų korporacija. Tač iau didž ią ją dalį kalvadoso vis tiek gamino ū kininkai asmeniniam vartojimui. Tada Normandijos keliais judė jo mobilū s distiliuotojai, kuriais naudojosi ū kininkai. XIX amž iuje, kai filoksera sunaikino daugumą vynuogynų , kalvadosas tapo populiariausiu gė rimu.
Gė rimo stiprumas yra 40–45° (teisė tai leidž iama), nors yra ir 55°. Jis gaminamas iš obuolių arba kriauš ių sidro. Po distiliavimo gė rimas 2 metus brandinamas ą ž uolo statinė se, į gauna savo aromatą ir spalvą . 2 metų senumo gė rimas jau laikomas kalvadosu. Tač iau kai kurie gė rimai buvo gaminami ilgiau. Be to, skirtingai nei vynai, kalvadosas pilamas ir maiš omas. Tvirtovei taikomi apribojimai, kad neplistų alkoholizmas.
Pommeau yra 16–18 ° stiprumo gė rimas. Jo gamyboje maiš omas kalvadosas ir nefermentuotos obuolių sultys. Paimkite 2/3 obuolių misos ir 1/3 kalvadoso. Gė rimas iš laiko Calvados į gytą spalvą ; į jį pridedamas obuolių kvapas ir skonis.
Pradė jome ragauti nuo sidro, o baigė me nuo kalvadoso. Sidras yra gė rimas tiems, kurie mė gsta skirtingus popsus. Aš nemė gstu tokių gė rimų , todė l sidrą kelionė je gė riau kaip prancū zai: su blynais. Kalvadosas man buvo per stiprus; Aš tiesiog negalė jau prisiversti jo iš gerti. Bet pommeau man patiko. Tvirtovė s vynas, jauč iamas obuolių skonis.
Visi š ie gė rimai plač iai naudojami š iaurė s prancū zų virtuvė je. Yra toks terminas „Normano skylė “. Tai reiš kia intervalą tarp patiekalų , kai jie geria kalvadosą , kad geriau virš kintų . Manoma, kad jis suteikia vietos š iems patiekalams. O tai labai svarbu š venč ių dienomis, kur gausus stalas.
Kotentino pusiasalyje Valogne (netoli Š erbū ro) yra sidro muziejus. Norintieji gali susipaž inti su produkcija plač iau.
