Barselona mano akimis...(2)
Barselona
Taigi, nuo Katalonijos aikš tė s palei graž ų Passeig de Gr bulvarą ? cia nuė jome į vieš butį . Netgi tai, kad vidury kelio vyko remontas, nesugadino bendro š ios gatvė s patrauklumo vaizdo.
Yra dar 2 Gaudž io namai Casa Batlio ir La Pedrera. Kadangi š i diena mums buvo Gaudi diena, nusprendė me aplankyti Casa Batlio.
Casa Batlio.
Nors buvome labai pavargę , nusprendė me aplankyti š į namą -muziejų . Jokių eilių , buvo apie 18 val. , prie kasos visiš kai nei vieno ž mogaus. Bilietas be jokios nuolaidos kainuoja 21.50 euro/asm. Nuolaida nuo basturistik - 3.00 eurai. Nepasakyč iau, kad pigu, bet paž iū rė jus visur į vidų , na, raudona š io bilieto kaina yra 10-12.00 eurų , na, visai ne 21.50. Eiti ar neiti į vidų , kiekvienas nusprendž ia pats. Yra tokių muziejų ar meno galerijų , kur norisi sugrį ž ti, bet daugiau į š į muziejų tikrai nevaž iuosime.
Yra audiogidas rusų kalba, bet viskas pasakojama taip neį domiai ir labai lė tai.
Rusiš kai, o tai reiš kia rusams, tai reiš kia, kad galite kalbė ti š iek tiek greič iau ir nebū tinai iš tarti kiekvieną raidę kiekviename ž odyje, ž odž iu, na, labai nuobodu. Ir vė lgi, su daugybe smulkių detalių , kurios iš kart pasimirš ta, belieka lipti nuo grindų iki aukš to. Į stogą galima patekti / nusileisti liftu.
Ž odž iu, š is muziejus ne mano, jis neapstulbino, nesuž avė jo, nedž iugino...
Ne itin entuziastingai lankydami š į Gaudž io kū rinį , jie nusprendė š io vizito į La Pedrera nevykti. Galbū t kitą kartą bū siu tam nusiteikę s.
3. Gotikos kvartalas ir Montjuic kalnas.
Ryte buvo nusprę sta vykti į gotikinį kvartalą . Kad ir koks paprastas ir patogus naudoti Barselonos metro, man jis nepatiko. Eskalatorių leistis ž emyn praktiš kai nė ra, o ir aukš tyn kartais nekyla, o kokie perė jimai...Gal po 30-40 metų niekas apie tai negalvoja, viskas lengva ir paprasta, bet man tai trukdė.
Laiptų ir laiptų gausu, į vairiuose miestuose apž iū rė ti į vairiausių į ž ymybių , o č ia ir metro laipteliais tenka trypti, todė l, kur tik į manoma, važ iavome autobusu.
Aiš ku, yra ir liftai tiesiai iš gatvė s, tokius matė me ir net porą kartų nusileidome, aiš ku, labai patogiai ir greitai. O kartais bū davo taip: kaž kur metro į lipdavo į liftą , norisi pakilti, bet tai tiko nusileidimui, kur nereikė jo. Bet ne visada ieš kodavome lifto, o kartais ir nesistengdavome jo ieš koti, kad neš vaistytų laiko, ypač ryte, linksmai, pailsė ję...bet vakarais taip. neskauda lipti aukš tyn ir ž emyn eskalatoriumi / liftu. Bet puikiai sutarė me su autobusais, pervaž omis, pavyzdž iui, į kv. Ispaniją darė me iš virš aus, per š viesoforus. Na, kaž kaip maloniau buvo taip eiti, nei eiti į pož emį .
Palau de la Musica.
Pirmieji buvo Katalonijos muzikos rū mai Palau de la Musica. Netoli vieš buč io yra 17 autobuso stotelė , atsisė dau, nuvaž iavo beveik iki rū mų.
Vidinė apž iū ra nebuvo numatyta, pradž iai tik iš orinė . Š ią dieną ten vyko kaž koks renginys, nes buvo daug maž daug 4-5 klasių moksleivių , o gal tiesiog buvo iš vež ti į ekskursiją , nes jie č ia vyksta kasdien. Viena akimirka buvo labai į domi ir neį prasta: š alia Rū mų , ant maž o „lopuč io“, mokytojai visus vaikus susodino aplinkui, ant š lapio, drė gno asfalto. Vaikai iš siė mė sumuš tinius/bandeles, pavalgė , nusiprausė , viena iš mokytojų aplenkė didelį maiš ą , į kurį sudė jo š iukš les, tada vaikai atsistojo ir nuė jo toliau į Rū mus. Stovė damas po skė č iu stebė jau š į paveikslą ir galvojau: tai kodė l reikė jo vaikus susodinti ant š lapio š aligatvio, ar buvo galima valgyti stovint ar ne? ...
Į ė jome į salę , ten yra kavinė , ė jome visur, kur buvo galima už eiti, ir tai nė ra daug.
Ir tai, ką pamatė me, buvo į spū dinga, reikia dar kartą č ia sugrį ž ti apž iū rė ti su turu, tiksliau nusipirkti bilietus į koncertą .
Rū mai pastatyti praė jusį š imtmetį , 1907 m. , č ia galima pamatyti marmurines kolonas ir laiptus, į vairiaspalvius vitraž us, visame kame juntama prabanga.
Vaikš č iojo po pastato iš orę . Gaila, kad jis stovi siauroje gatvelė je, norė č iau jį laikyti ne taš ku, o tam tikru atstumu, kad bū tų galima pamatyti visą dizaino grož į . O oras ryte nebuvo svarbus: niū rus, apsiniaukę s, lietus. Saulė s š viesos ž aisme ji atrodytų dar patraukliau. Eikime toliau.
Santa Creu katedra ir Santa Eul? lia – Š ventojo Kryž iaus ir Eulalijos katedra.
Š i nuostabi gotikinė katedra yra pagrindinė Barselonos š ventykla, pradė ta statyti XIII a.
Š ventykla skirta Š ventajai Didž iajai Kankinei Eulaliai, vienai iš miesto globė jų , kuri bū dama 13 metų buvo nukankinta nuo pagonių rankų , nenorė jusio atsisakyti krikš č ioniš ko tikė jimo. O dabar 13 ž ą sų visada ganosi centriniame kieme, kur kiekviena ž ą sis – vieneri metai kankinė s š ventosios Eulalijos gyvenime.
Š ią debesuotą , vis dar lietingą dieną Katedros fasadą pamatė me visai ne tokį , kaip atvirukuose. Jis buvo kaž kaip niū rus, pilkas, tamsus. Paskubė jome į vidų , kol jis nebuvo už darytas aptarnavimui. Į ė jimas ryte buvo nemokamas, nors daugelis raš o, kad tai vyksta už mokestį .
Katedroje yra ekranas, kuriame pateikiama informacija apie tai, ką galite pamatyti nemokamai ir už ką reikia mokė ti pinigus. Už pinigus, pavyzdž iui, galima už lipti į apž valgos aikš telę , bet aš mač iau iš ten darytas nuotraukas. Namų stogų , nebė ra, todė l nelipome.
Apė jo š ventyklą.2 kartus, galima nufotografuoti, mū sų laimei ž monių buvo maž ai, tad viską matė si be š urmulio.
Katedra tiesiog graž i, man labai patiko. Kieme buvo matyti legendinė s ž ą sys, tač iau tuo metu ten vyko remontas. Iš dalies viskas buvo už daryta, skulptū ros stovė jo vienoje vietoje...Manau, kad po rekonstrukcijos ar remonto š is kiemas atrodys tiesiog nuostabiai. Pirmyn.
Santa Maria del Pi – Santa Maria del Pi katedra.
Manoma, kad Santa Maria del Pi baž nyč ia buvo pastatyta XIII amž iuje, iš gyveno ž emė s drebė jimus, pilietinius karus, gaisrus...2009-2010 metais baž nyč ioje buvo atlikti dideli restauravimo darbai. Š iai baž nyč iai bū dingas vitraž as, vienas didž iausių pasaulyje, rož inis, esantis virš pagrindinio į ė jimo. Taip pat penkiasdeš imt ar daugiau metrų , varpinė .
Baž nyč ia pavadinta puš ų („Pi“ seną ja ispanų kalba reiš kia puš į ), kurios kadaise stovė jo prieš ais baž nyč ią , vardu. Š iandien Piazza del Pi taip pat stovi puš is, kuri natū raliai yra daug jaunesnė už baž nyč ią . Pasodintas 1985 m.
Į ė jimo mokestis, 4.00 eur/asm.
Š i baž nyč ia kaž kaip liū dna, niū ri, š alta. Kambarys atrodo kaž kaip nejaukus, negyvas...o ž monių nė ra, aš su vyru ir dar keli ž monė s. Ypatingos pompastikos irgi nepastebė ta. Bet sako, kad baž nyč ia atgyja ir visai kitaip suvokiama, kai joje vyksta koncertai.
Taip pat yra kavinė , deš inė je, atokiame kampe, kaip priestate, iš ė jimas į kaž kokį nedidelį kiemą , apsuptą paprastų gyvenamų jų namų ir nedidelio lobyno. Pamatė , nufotografavo, pajudė jo toliau.
Palau G? ell - Guelio rū mai.
Aplankę baž nyč ią , pakeliui link Palau Gü ell š iek tiek pasivaikš č iojome garsią ja Rambla.
Judri pė sč ių jų gatvė , pavojinga (kaip sakoma) visai neatrodė , bet aplink ją tiek daug policijos, po Tuniso tai pirmas miestas, kuriame pamatė me tokį padidintą policijos patruliavimą sausakimš ose vietose. Na, o tada važ iuodama į bet kurį miestą į ekskursijas ar tiesiog vaikš č iodama turiu specialius krepš ius su ilgu dirž eliu, kuriuos vadinu „in the gun“, tik krepš į į priekį . Man tai labai patogu: rankos visada laisvos, nereikia laikyti maiš o ar reguliuoti ant peties. Niekur jo nepamirsi, niekur nepaliksi, o vagims sunku patekti, nes visada akyse, man kazkaip ramiau. Pirmajai paž inč iai Barselona man neatrodė koks labai kriminalinis miestas, gal tiesiog nelabai ką matė me...Apskritai Rambla ė jome tik č ia, tai nė ra didelis gabalas.
Labai mė gstu pė sč ių jų prospektus ir manau, kad jei eitume jais nuo pradž ios iki galo, tai suteiktų mums malonumą .
Taigi, mes einame į Guell rū mus. Galvojome ir svarstė me, eiti į vidų ar ne, į ė jome. Bilietas kainuoja 12.00 eur/asm. , pamirš au apie nuolaidų kuponus iš basturistė s, ar jie yra ar ne š iam muziejui, než inau. Na, č ia adekvati kaina, na, ne daugiau 20 eurų , kaip už Casa Batlio muziejų . Galbū t į ė jimo į Casa Batlio bilietas toks brangus, nes namas yra privati? ...
Š iek tiek istorijos: dvaras buvo pastatytas 1885–1890 m. Eusebio Gü ell už sakymu. Tai vienas iš ankstyvų jų Antonio Gaudi darbų Barselonoje, kurį jis visiš kai už baigė ir iki mū sų laikų atė jo beveik nepakitę s. Š is namas dabar į trauktas į UNESCO pasaulio paveldo są raš ą .
„1944 m. Guell rū mus bandė nusipirkti amerikieč ių milijonierius, norė ję s iš ardyti Gaudi š edevrą ir „akmenuką po akmens“ nugabenti į savo š alį , bet, laimei, galiausiai dvarą į sigijo Barselonos provincijos taryba. 1945 m. geguž ė s mė n. , kuriai pastatas priklauso iki š iol. Pirmojo dvaro savininko dukra ir paveldė toja Merce Gü ell sutiko perleisti rū mus vyriausybei, tač iau, pirma, ji papraš ė pensijos iki gyvos galvos, antra, iš kė lė tris są lygas. : kad pastatas nebū tų iš kraipomas ir sunaikintas, kad jis tarnautų kultū ros ar meno tikslams ir kad jis į amž intų jo kū rė jo Gaudž io ir jo kliento, pirmojo grafo Guelio, atminimą. “ (iš interneto)
Rū muose praktiš kai nė ra baldų , kad turistai kreiptų dė mesį į namo architektū rą , o ne į Guell š eimos namų apyvokos daiktus.
Yra audiogidas rusų kalba, apž iū rime namą , aukš tas po aukš to kylame vis aukš č iau ir aukš č iau: pagrindiniai laiptai, prieš kambariai, prieš kambaris su paraboliniu kupolu, auksinė koplyč ia, priė mimo salė ...š eimininko apartamentai , stogo terasa su fantastiš kais bokš teliais (kaminais ir ventiliacijos š achtomis)...Man č ia patiko, č ia buvo į domu.
Aplankę rū mus grį ž tame į Liceu metro ir vykstame į Placa d Espanya – Ispanijos aikš tę . Plaza de Españ a labai į simintina vieta, su fontanu ir skulptū romis, su dviem venecijietiš kais bokš tais, su nuostabiu vaizdu į Nacionalinius rū mus, su stebuklingu Font Magica fontanu, kurio š į kartą nematė me, ir daug daugiau. Vykstame į Center Comercial Las Arenas, greitaeigiu panoraminiu liftu kylame ant stogo už.1, 00 eur/asm/ pakilimas/nusileidimas, ant kurio yra apskrita apž valgos aikš telė . Tuo metu lietus liovė si, debesys prasisklaidė , o saulė š vietė ryš kiai. Gyvenimas pagerė jo.
Č ia taip pat galite pakilti eskalatoriais arenos viduje, greič iausiai nemokamai. Mū sų pirktu bilietu galima atsiskaityti viename iš č ia, virš uje, į sikū rusių restoranų . Apž iū rime miestą iš visų pusių , apvaž iuojame aikš telę ratu, kaip puiku, kad dar kartą galima paž velgti į graž ią ją Barseloną iš virš aus.
Castell de Montjuic - Montjuic tvirtovė .
Pakankamai pasigrož ė ję vaizdais, einame ieš koti 150 numerio autobusų stotelė s, kuri patektų į Montjuic tvirtovę . Plaza Españ a aikš tė je yra 2 stotelė s, viena š alia lifto, nedidelė je saloje, o kita – prie deš iniojo bokš to. Š io autobuso marš rutas nė ra didelis, pl. Ispanija – Montjuic tvirtovė .
Atvaž iavome, už lipome į tvirtovę , na, vė jas buvo, ir ne tik ten, apskritai buvo stiprus vė jas, bet ypač ten.
Iki XVI amž iaus č ia, ant Montjuic kalno 173 metrų aukš tyje, stovė jo sargybos bokš tas, vė liau katalonų grafų pilis, vė liau atsirado tvirtovė , o praė jusiame amž iuje č ia buvo atidarytas karo muziejus, 2007 m. Montjuic tvirtovė perė jo miesto savivaldybė s ž inion. Mus daugiausia domino apž valgos aikš telė su nuostabiais Barselonos vaizdais.
Virš uje tvirtovė je buvo š alta, net arbata neš ildė , ir mes nuskubė jome ž emyn. Pirmiausia norė jome nusileisti teleferike. Tač iau ten patekę į bė gome į už daras duris.
Sprendž iant iš grafiko ir darbo rež imo, teleferikas turė tų veikti, bet ten niekas nė ra. Nusprendė me š iek tiek palaukti, gal ateis kas nors iš apač ios, nors nelabai tikė jomė s. Net jei č ia ateis kabinos, visgi, š i patalpa turė tų bū ti atvira, kas nors č ia turė tų jas priimti? Priė jo kiti atė jusieji, už traukė duris ir nuė jo namo.
Mū sų atrakcija subyrė jo, nevaž iavome per televizorių , nuvaž iavome kelias stoteles tuo pač iu 150 autobusu, iki vieš buč io Miramar. Važ iuodama autobusu vis dairausi, ne, bū delė s nejudė jo. Kaip vė liau paaiš kė jo, tai buvo tik jo prevencijos laikotarpis – nuo sausio 20 iki kovo 5 dienos.
Iš stotelė s š iek tiek paė jome atgal Miramar vieš buč io kryptimi. Taip pat yra didž iulė puslankio formos apž valgos aikš telė . Einame į deš inę , ten yra kavinė ir ne viena, ne didelė aikš tė su skirtingomis skulptū romis.
Pravaž iuojame š ią aikš tę iki galo, ten yra dar viena kavinė ir į ė jimas į kaktusų sodą yra š alia, arba kaip teisingai vadinasi: Mossen Costa ir Llobera Jardins de Costa i Llobera sodai, pavadinti poeto Mikelio Costa i Llobera vardu. , kur mes einame. O tiksliau – ne kaktusų , o kaktusų ir palmių sodas, nes ten jie auga kartu.
Sodas gana didelis, į domus, visokių formų ir dydž ių kaktusai.
Nepasakyč iau, kad esu arš us kaktusų mylė tojas, bet visada malonu ž iū rė ti į neį prastas keistas š ių augalų formas. Ė jome ir ė jome vienu taku ir priė jome vartus, kurie atsidarė į kaž kokią gatvę , kurioje labai intensyvus eismas. Nusileidome ž emiau, ė jome kitu taku prieš inga kryptimi. Č ia apleista ir ž alia, ir visiš kai ramu. Po visą sodą sutikome porą vaikš č iotojų .
Kai pakilome į virš ų , vė l pajutome stiprų vė ją . Raudonos kajutė s virš uosto taip pat nepajudė jo, kaip matė me pirmą dieną . Taigi senuoju funikulieriumi per uostą taip pat nebuvo galima važ iuoti.
Grį ž tame į aikš tę . Ispanija visi tame pač iame autobuse. Vieni iš lipo iš autobuso, kita dalis ir toliau jame sė di, tarp jų ir mes. Vairuotojas atsisuka į visus kitus ir sako: Fenito. Tapo aiš ku, kad tai buvo paskutinis, o visi likusieji – Barselonos sveč iai.
Viskas, mū sų suplanuota programa – bent 100% į vykdyta. Anksč iau, bū dami jaunesni, stengdavomė s pamatyti kuo daugiau į ž ymybių , tiesą sakant, visur š uoliuodavome. Dabar š is už sidegimas atslū go, o tempas ne toks, dabar viskas daroma tik su malonumu, kaip sakoma „jausdamas, su jausmu, sutvarkymu“.
Nebuvo laiko apsipirkti. Pakeliui į vieš butį už sukome, ž inoma, kai kuriose parduotuvė se ir man patiko tai, ką pamač iau. Kitą kartą lankantis Barselonoje, gal po metų ar dvejų , teks susiplanuoti atskirą laiką , nes vė lai vakare po kelionių nebevyniojate kojų parduotuvė se.
Kita ir paskutinė š ioje kelionė je bus „Pension Mihlton Barcelona“ apž valga. Prie jo pridė siu keletą nuotraukų iš Guell rū mų ir kaktusų parko, dabar jų nė ra po ranka.
Mano akimis tai buvo svetinga Barselona!
