MŪSŲ NUOTYKIAI MARSO ĮLANKOSE ALAM 2 (3 dalis)
5. MARSA SAMADAY
Kelionė į š ią į lanką vyko jau per „kolū kį “, nes tuo metu jau buvo suvaž iavę tie Raudonosios jū ros gerbė jai, kurių tikė jomė s vė liau savo vieš butyje. Apskritai mes ten vykome su 9 ž monių komanda, o vienas iš mū sų yra naras. Natū ralu, kad tai negalė jo nepadaryti savo korekcijų - reikė jo atsiž velgti į kiekvieno jū ros mylė tojo interesus. Buvo už sakytas mikroautobusas ("ne nardytojams" iš nosies pasirodė.10$, atstumas iki vieš buč io apie 30 km), kuris mus laiku atvež ė į vietą ir laukė.4 su puse valandos, kol mė gavomė s. vietinių povandeninių grož ybių . Mū sų naras turė jo instruktorių ir viską , ko reikia, todė l tą kartą nekilo klausimų , ką su daiktais daryti ir palikome juos ant „nardymo“ kilimė lio, nes niekas ten nepaliko.
Į lanka iš iš orė s labai patraukli, nebent didž iulis kiekis š iukš lių guli paplū dimyje – nusprendė me, kad tai sukė lė prieš kelias dienas apylinkė je smarkiai vaikš č ioję s vė jas (gyventi visada lengviau, susirasti pateisinantys paaiš kinimus dė l nemalonių akimirkų ). Apsirengę viskuo, ko reikia, ė mė me „narš yti“ vandens platybes pelekų pagalba – iš karto pagavo sepijos, botusai ir kiti smė lio juostos mylė tojai.
Kaip visada, rifų tyrinė jimą pradė jome iš pietų – iš patirties ž inome, kad daž niausiai ryte bū tent ant pietinių rifų atsiranda dideli grū dai. Buvome apdovanoti didž iuliu brackenu, kuris buvo ne apač ioje, o tiesiai po mumis. Jį plaukė me su malonumu, kiek turė jome jė gų - ką , vis dė lto, š ios graž uolė s didingos (fotografijos vertu greič iu, deja, nepasisekė )!
Pats pietinis rifas toks ir toks (nors pora ež ių ir korių klounai buvo tikras malonumas), bet nuo jo yra salos gilumoje - tiesiog stebuklas! Iš tyrinė jome vieną – 150 metrų ilgio ir 30 ploč io, tiesiog rojaus salą . Toliau nelipome – į vyko rimtas iš puolis. Plaukti į š ią salą nuo kranto bent 1 km palei rifą , tada 100 metrų gylyje nuo rifo, esant santykinai normaliam matomumui, matosi tolumoje, tač iau srovė s, kaip jau pastebė jau, nė ra ten silpna. Tiesą pasakius, tai ne iš arti, o vandens situacija rimta (pabrė ž iu ir praš au atsiž velgti), tai netinka pradedantiesiems, reikė s patirties ir ž inių , kaip elgtis tokiose vietose, ar labiau patyrusių kompanionų . Bet sala mus suž avė jo – nuostabi! Tai tiesiog pasakiš ka, mano vyras tiesiog apsilaiž ė lū pas "č ia nardyti! " - nuostabū s plyš iai, grotos, š uliniai, peizaž ai, akroporų tankmė s ir jausmas, kad sriuba nuo ž uvies kiekio. Suprantu jo kanč ią – jū ros ir gelmė s apsė stas ž mogus staiga į spraustas į rė mus ir priverstas suprasti bei priimti, kad „akis mato, bet dantis nutirpę s“. Tai ž iauru, bet „seljavi“! Visame ieš kosime pozityvaus – esame jū roje, ir tai nė ra maž ai, jei nevadinama stebuklu, nes dar visai neseniai apie tai galė jome tik pasvajoti, nebū dami tikri dė l š ių svajonių iš sipildymo realumo. !
Š iaurinis rifas tė ra pasaka povandeninių peizaž ų mė gė jams, tač iau su gyvais padarais tą dieną buvo kuklus, nors vis dė lto sutikti dideli ž uvų egzemplioriai (snapeliai, makolorai, mielos lū pos, randai, papū gos, chirurgai) buvo tikrai malonū s. dž iū gavo geltonai baltas grupierius, perlinė ž uvelė , taip pat buvo ir likę s reikalingas rinkinys. Ž inoma, skų stis nuodė mė - ten, sekliame gylyje, sutikome ir du murenus, be to, vienas iš jų tikrai milž iniš kas! Než inau, ką jie veikė – buč iavosi ar tiesiog kaimyniš kai š nekuč iavosi, bet ž avė jomė s jais iki š irdies gelmių ! O murenos buvo tikrai geros, ypač tinkamos (ž r. nuotrauką ). Są moningai nuš oviau jai atskirai, nes visas kadras netilpo – monstras. Ir graž i! ! ! Taip, ir vanagai, kaip visada Marse, dž iaugė si savo buvimu. Ach! ! ! Nesu labai "iš lepinta", raš au, kad tą dien buvo kuklu su gyvais padarais ? !
Vienas mū sų kompanijos laisvasis naras viename iš plyš ių pamatė didž iulį Napoleoną , pasak jos, maž daug penkiolikos metrų gylyje. Taigi, galiausiai apsilankę į lankoje nenusivylė me. Tik brakonierių narvų buvimas rifo plyš iuose mane nuliū dino – deja.
Persirengę ir susikrovę į savo mikroautobusą grį ž ome į vieš butį , laimingi iš naujų į spū dž ių , ž velgdami pro apylinkių langus – gal pamatysime kitą į domią vietą kitoms jū rinė ms paž intims. Taip pat buvo į domu pasiž iū rė ti į patį Marsa Alamo miestelį – kaip vaikai grį ž ta iš mokyklos, kiek kainuoja tuš ti ir nestatyti namai su iš kabomis pardavimui ir nuomai, pamatyti, kad ten yra salonai, prekiaujantys firminiais automobiliais, ir apskritai pagalvokite apie vietinį skonį . Kaip visa tai į domu, net pavargusiam!
Š ią į lanką bus visiš kai į manoma pakartoti – labai verta vieta!
Iš karto turiu perspė ti, kad su tiksliu š ios vietos pavadinimu „pasala“, jei kam bus į domu, Vikimapijoje paž ymė siu.
Mintis aplankyti š ią vietą (neiš siimsiu laisvė s jos vadinti į lanka, nes ten yra didž iulė pakrantė s dalis, kuri vadinasi Š arm el Lulis) grę ž ė smegenis nuo tada, kai apie tai papasakojo mū sų draugai, kurie kaž kada. ten lankė si po to, kai mums iš vyko iš Marsos (prieš trejus metus). Apsilankę š ioje vietoje, jie mums pasakė , kad tai geriausia, ką jie matė jū roje. To man pakako, kad aplankyč iau dar vieną fix idė ją , nes jie matė , ž inant š ią neapgalvotą (geriausia to ž odž io prasme) kompaniją , ž inoma - daug!
Mums liko tik viena diena bet kokiai kelionei, ir bū tent tą dieną didž ioji mū sų grupė s dalis nusprendė vykti į Marsa Mureną susipaž inti. Mums ta į lanka nebuvo taip į domi prisijungti prie kitų , nes buvome prieš metus - noriu naujos! „Nemokama“ „iš kelionė s į Mureną , liko trys komandos nariai, o emisijos kaina 70 dolerių už automobilį , bet ir ten nuvykti net 75 km į pietus. Ilgai kankinausi su abejonė mis, nes tai nė ra pigu, bet kaip su svajone, kuri kankina jau ne vienerius metus? Ž inių aistra mane už kariavo – prisipaž į stu, esu silpna prieš Raudonosios jū ros pagundas. Suklydusi, vakare už sisakau maš iną rytui ir su linksma š ypsena tai sakau savo vyrui ir mū sų bendraž ygiui ž odž iais: „Už sakiau sau gimtadienio dovaną “. Ta diena tikrai krito mano DR. Tikė jausi pasipiktinimo „lietaus“ ant galvos, bent jau iš akmenų (spontaniš ki sprendimai ne visada suvokiami „su trenksmu! “), bet, kaip bebū tų keista, abu ponai naujieną priė mė su malonumu (super! ). Turime bė gti susikrauti į rangos ir ruoš tis kelionei!
Š eš tą ryto kaip durtuvas laukė me maš inos į prastoje vietoje. Praė jo 15 minuč ių , o maš inos nebuvo, raminau ir į tikinė jau save kaip galė damas, bet 6.20 pati ranka surinko tarpininko, su kuriuo visą tą laiką bendradarbiavome, telefono numerį , natū ralu, kad jį paž adinau, kaip ramiai miegojo pasitikė damas, kad viskas ok. Nevarginsiu jū sų visų derybų peripetijų apraš ymu (raš au tai tik tam, kad visi suprastų , kad visko gali bū ti), apie septintą ryto pas mus atvaž iavo ilgai lauktas automobilis, ir mes su palengvė jimu į jį į sikė lė me. Kelyje š imtą kartų girdė jome vairuotojo atsipraš ymą už vė lavimą ir pasiteisinimą , kad permiegojo – prisiekė , kad jam tai nesą monė . Pirmas porą minuč ių pyktelė jau siela, o paskui galvojau, kad gal į gerą ją pusę , miegojau ilgiau, vadinasi, galva lengvesnė , nes greič iausiai dirbau iki vidurnakč io, o kelias nė ra lengva ir nė ra artima - viskas turi savo pliusų . Atsipraš ydamas Mū dis (toks vairuotojo vardas) mums visiems net padovanojo skanių sulč ių su vaisių gabalė liais, pirktų degalinė je - š irdis visiš kai iš tirpo ne tiek nuo pač ių sulč ių , kiek nuo pož iū rio. Dė l to ramiai š nekuč iavomė s visą ilgą kelią , kuris ž valgantis į apylinkes atrodė ne toks jau ilgas, lydimi vairuotojo, kuris, kaip seniai matė me, puikiai paž į sta savo gimtą sias vietas, komentarų .
Apie aš tuntą ryto stovė jome praš matniame balto smė lio paplū dimyje – kaž kas neį sivaizduojamo! Apsiž valgė me - grož is, į ė jimas į vandenį visiš kai patogus, kairė je pusė je yra nedideli skaitikliai su skydeliais. Į mū sų tylų klausimą ir iš pū tusias akis Mū dis paaiš kino, kad vė liau beduinai atvyks č ia parduoti suvenyrų lankytojams. Supratau! Greič iau į vandenį , kol č ia neiš sikraus tie patys apž valgininkai. Ne anksč iau pasakyta, nei padaryta! Mes, kaip tikri kariai, apsivilkome ekipuotę ir į lipome į vandenį . Turiu pasakyti, kad ten teks padoriai eiti pė sč iomis - į ė jimas per š velnus. Š tai mes jau su pelekais ir galime plaukti – pagaliau!
Nuė jome į kairę nuo į ė jimo, iš pradž ių mane apdegė baimė s banga – kur aš atneš iau ž mones, grynas nuorū kas? Tač iau vos per porą minuč ių viskas stojo į savo vietas. Kuo toliau plaukė me, tuo labiau buvome nustebinti ir suž avė ti š io grož io! Iš pradž ių norė jau fotografuoti kiekvieną š aką , o paskui dingo bet koks noras fotografuoti – norė josi plaukti ir tiesiog grož ė tis než emiš ka, tiesiogine ir perkeltine to ž odž io prasme, karalyste.
Mane suž avė jo į vairių formų ir spalvų „koralų medž iai“, „augantys“ apač ioje, daugiapakopiai koralų stalai, vienas ant kito lyg voveraič ių suverti „lenteliai“, koralų į vairovė ir į vairovė . Plaukė me viena kryptimi 2.5 valandos, po to teko grį ž ti atgal - buvo sunku su tuo susitaikyti, nes kuo toliau, tuo labiau mus pribloš kė pamatytas didingumas! Mano vyras vė liau prisipaž ino, kad pirmą kartą gyvenime buvo sutrikę s, než inojo, kur plaukti – č ia sala, č ia proskyna, č ia plynaukš tė , č ia nuostabus rifas, ten plyš ys! Tiesiog stulbinanč iai! ! ! Tiesą sakant, nenuostabu, kad ten pasiklysti (tiesiogine to ž odž io prasme), tarp viso š io grož io - bū kite atsargū s. Ir jei pateksite į potvynį , darbas ant stogo vis tiek nesibaigia! ! ! Ir pridė kite vidinę rifo pusę , ir galė site likti ten gyventi.
Apskritai, El Lula - sargybinis! Rifas yra nuostabus! Gimtadienio proga gavau karališ ką dovaną iš Raudonosios jū ros. Nepaprastas peizaž as! ! ! Kalbant apie gyvulius - graž ū s balistodų ir pseudobalictų egzemplioriai, paauglių papū gos ir tamsiai rudos snappers tiesiog vaikš to pulkais, trevally ir cavallas didž iuliais kiekiais, taip pat didelė mis veislė mis. Sugavome didž iulį ž ieduotą stintą (iš pradž ių jie tuo abejojo, nes buvo per lengvas, kaip plieno lakš tas, ir pakaitomis mojavome sparnais), aplink mus ilgai sukiojosi didž iulė skumbrių bū rys, ieš kodamas maisto, o dar vienas. didž iulis agurkas - na, tik ž arna iš nuotekų maš inos. Taip, o likusieji urmu.
Grį ž tant, atsilikdama nuo vyrų , kaip į prastai už klimpusi ant vieno graž aus nelygumo, už tikau milž iniš ką , maž daug pusantro metro ilgio gruperį (nenustač iau, kuris, bet kaip delfinas) . Net iš lipę s į krantą pirmas dalykas, kurį pasakiau: „Pamač iau pabaisą (mū sų kalba tai reiš kia „didelis“)! “. Labai greitai pralė kė apač ioje (sugebė jau padaryti tik penkis kadrus), o paskui pasislė pė po koralų medž iu ir nenorė jo iš ten lipti. Ilgai kabė jau virš jo ir stebė jau jo dantytą burną – buvo aiš kiai matyti, kad jis seka mane ir neplanuoja palikti savo pastogė s. Teko nuplaukti, nes ir be jo labai atsilikau nuo savų jų ir bijojau, kad jie pradė s nerimauti.
Plaukdamas į krantą buvau priblokš tas nuo ž monių vandenyje, toliau – dar blogiau, tiesiog invazija! Ji iš ropojo į paplū dimį ir buvo apstulbusi – jis buvo nusagstytas skė č iais, po kuriais gulė jo patalynė ir ant jų gulė jo ž monė s, sugė rę savo menkus daiktus į krepš ius, supakuotus vieš buč iuose. Ruonių plė š imas sukė lė sumiš imą . Apsidairiau - ž monė s taš kė si vandenyje, maksimaliai iki juosmens, ne, meluoju - pora ž monių net plaukė.50 metrų atstumu nuo kranto, neva už siiminė jo pavirš iniu nardymu. Ač iū Dievui, kad niekam nekilo mintis aprengti visą š ią minią liemenė mis ir traukti palei rifą į „vandens ekskursiją “, greič iausiai, niekam to ten ir neprireikė . Man taip ir liko mį slė – kodė l š itie broliai (daugiausia italai) ten atė jo į tokią siaubingai rė kianč ią stovyklą ? Ar tikrai tik gulė ti po skė č iais ant skudurinių kilimė lių ir kramtyti nevalgomus sumuš tinius? Ar jie turi paplū dimį su estakadomis / gultais vieš buč iuose? Visa tai nuostabu!
Iš lipę s į krantą pamač iau, kad mū sų Mū dis, kuris laukė mū sų nuo plaukimo, nes jam nebuvo prasmė s važ inė ti maš ina pirmyn ir atgal, maloniai pasitiesė mums kilimė lį ir padė jo skė tį - pasirodo, visada turė jo. tai su juo. Natū ralu, kad tokių „prietaisų “ mums nereikia – į plaukė me į vandenį , iš plaukė me savo 4-nes valandas, persirengė me ir iš kart krovė si grį ž tant, bet tokia priež iū ra buvo maloni. Tiesa, mes jo neį ž eidinė jome, supratę , kad teks varginamai ilgai mū sų laukti, iš anksto paruoš ė me jam „stabdį “ ir vandenį , teisybė s dė lei pasakysiu, kad jis ilgai prieš inosi, bet pas mus tai nenaudinga - "dabartis" buvo pristatyta dar prieš plaukimą .
Iki mū sų iš kilmingo iš silaipinimo sausumoje vietiniai beduinai atidarė turgų ir prekiavo savo paprastais daiktais, tač iau jaudulio ir eilių prie prekystalių nebuvo. Persirengę sė dome į maš iną ir važ iavome namo, stropiai tyrinė dami apylinkes, kurias pravaž iavome supratę , kad į š ias vietas bū tinai grį š ime.
Kaip jau raš iau, už š ią kelionę sumokė jome 70 USD (sulaukti į spū dž iai pateisino š ią sumą ), bet tada tai buvo per tarpininką , tada geriau paž inome Moody ir gavome leidimą „tiesiogiai naudotis“ jo paslaugomis. (turi 4 normalias maš inas, gerai ž ino Marsos į lankas ir visus į važ iavimus į juos). Tad jei reikia kreipkis, koordinates duosiu.
Š tai mes namie. . . Atvykimo dieną su vyru, nepaisant ilgo ir varginanč io kelio, beveik iki ryto, vis dar negalė jome nurimti – visi dalijosi vieni su kitais dviejų savaič ių atostogų į spū dž iais. .
Praė jo kelios dienos, o mes tarsi sustingę nesuprantame, kodė l mes č ia, ką mes iš vis č ia veikiame? Kaip be mū sų JŪ RA, o svarbiausia – kaip be jos taip ilgai gyventi? ! Supratę suprantame, kad laikas prabė gs greitai – kol sutvarkysi visas nuotraukas ir vaizdo į raš us, tada visus š iuos į spū dž ius į sitaisysi galvoje ir sieloje, pasidalinsi ir pristatysi tiems patiems JŪ ROS mylė tojams ir gerbė jams, svajok, kurk planus, matai - š tai vasara ir artė jantis susitikimas su graž uole!
Apibendrinant tarpinį rezultatą , galima tvirtai teigti tik viena – Marso į lankų tyrinė jimo procesas mus amž iams tempė (apie nesavanaudiš ką ir galutinę meilę Raudonajai jū rai paprastai nutyliu). Tarsi atidaryti ilgai lauktą vertingą dovaną , supakuotą į tū kstantį popierių – sustoti neį manoma. Tai tarsi unikalių daiktų kolekcionavimas – niekada než inai, ką tau atneš kita į lanka, o Marsa Alame jų yra deš imtys! Ir iš esmė s jos prieinamos iš troš kusiems tokių ž inių – bū tų noro! O „apetitas ateina valgant“ – mano są raš as vietų , kurias privalome pamatyti ir tyrinė ti, auga kiekvieną dieną ! Ir visgi, mintis „pasivaikš č ioti“ jachta po graž uoles, kurios nepasiekia nuo kranto, neatsisako – neprarandame vilties tokiam „safariui“ ir nagrinė jame š ią problemą . Taigi, Raudonosios jū ros gerbė jams ji (jū ra) yra neiš semiama savo paslaptimis ir galimybė mis!
Nepavargsiu kartoti, kad kiekvienas mylintis JŪ RĄ turė tų į neš ti savo nedidelį indė lį į jos iš saugojimą , bent jau tam, kad nepakenktų ! Patikė k manimi, tai atsipirks! Bū kite sveiki ir prisiminkite, kad jū ra turi bū ti sveika, kad ir toliau dž iugintų ir dž iugintų !
P. S. Patraukiau su treč ios dalies "iš davimu", kaip galė jau, tikė damasi, kad su video kaž kas bus nusprę sta ir galė siu jums parodyti. Bet greič iausiai tai į vyks ne taip greitai, todė l nuorodą į mesiu vė liau.
