Bulgarija Borgeso stiliumi
Kartą aptikau kaimą .
Tai buvo vakaras, vaikš č iojau 1976 m. ž emė lapį ir planavau, kad maž daug po trijų valandų , kai saulė visiš kai pasislė ps, pasistatysiu palapinę miš ke, iš sivirsiu arbatos puodelyje, gulė siu. gulė k man ant nugaros, lauki ir pamatysi, kaip ant manę s pradeda kristi ž vaigž dė s. Tokios nakvynė s laukimą iš atminties pradė jo staigus mano pasirodymas pakeliui iš kilusiame kaime. Jis nebuvo paž ymė tas ž emė lapyje. Bet ji buvo ir gyveno. Labai maž i – penkiasdeš imt namų . Graž ū s ir gerai priž iū rimi nameliai po č erpiniais stogais ž velgė į mane tuš č iais tamsiais langais. Man atrodė , kad č ia jau niekas negyvena, kai staiga, sukdamas už namo kampo, pamač iau kelis senukus, nuš viestus tamsiai raudono saulė lydž io. Mano atmintyje iš kilo Argentinos kaimo nuotraukos, keli Borgeso kū riniai blykstelė jo ž aibais – koks didelis buvo panaš umas su tuo, ką jis apraš o. Nerealus panaš umas. Tarsi judė jimas erdvė je į vyko. Akinantis tamsiai raudonas saulė lydis, kuris viską aplink nudaž ė kraujo raudonumo, molio spalva, senukai sė di prie stalo tarsi statulos dė vė tais drobiniais marš kiniais, ramū s ir pasitikintys kita diena, mė nesiais ir metais. Nes viskas už š aldyta.
Senų pokalbis akimirksniu nutrū ko ir jie su į domiu pasimetimu ž iū rė jo dė mesingomis ir nuolat aš arojanč iomis akimis, iš niekur atkeliavusią pas mane – ateivią . Kuklus pasisveikinimas nesukė lė jokios reakcijos. Akivaizdu, kad pastaruosius deš imt ar penkiolika metų č ia nebuvo svetimų . Tik pusvalandį vangiai perkė lus frazes ir pavaiš inus jas brendž iu, vietinė produkcija viską grą ž ino į savo vietas. Aš tapau jų dalimi. Dalis š ios borgeziš kos vietos pač iame Bulgarijos centre tapo istorijos, sklindanč ios iš senų ž monių lū pų , dalimi, nevaldomai stiprios ir jaudinanč ios dainos, ilgos ir liū dnos, kurią senoliai pradė jo, kai saulė jau buvo rinkinys. Apima stiprus jausmas. Prieš drebulį , iki prakaito laš elio nugara, jauti savo buvimą ž emė je ir tuo pač iu menkumą matomoje erdvė je. Kaip smė lio grū delis kopoje.
Temo. Jie už degė ž ibalines lempas ant stalo. Niekas nenorė jo eiti į tuš č ius savo namus, suprasdamas, kad ten papuls į slegianč ią niū rią vienatvę , už pildytą tik prisiminimais, o č ia, kai visi kartu susė da prie stalo, praeina pro š alį . vienas kitam paskutinius savo gyvybinė s energijos gabalė lius, jie yra stiprū s. Pagal savo galimybes. Ir nereikia jų , apleistų senukų , prisiminti apie jų gyvenimo akimirkas, kartais perverianč ias iki skausmo š irdyje. Č ia jie gyvena š ia diena ir griebia š ias gyvenimo akimirkas, kvė puoja sekundė mis, minutė mis pilnomis krū timis. Ir jie laukia. Vieno iš likusių iš vykimas. Kaip ruletė š is likę s gyvenimas ž emė je. Apleistame ir graž iame kaime, pripildytame klampios ramybė s tylos. Esamas. Prisiminimai.
Š iame kaime atsiradau staiga ir buvau suvokiamas kaip š iandieninis iš sigelbė jimas nuo vienatvė s. Naujas klausytojas, už sienietis, visa š irdimi mylintis Bulgariją ir ž inantis, kaip klausytis ilgų patyrusių senolių pasakojimų . Š iandien nereikė s eiti į savo vieniš us bū stus. Š is vakaras ir naktis bus kupini istorijų , kurios paslė ps senus ž mones nuo mirties laukimo ir nukels į praeitį . Gyva ir turtinga praeitis. Jie ž inojo viską apie save ir kas vakarą pasakojo vienas kitam savo istorijas. Ir š tai aš – naujas klausytojas, tas, kuriam vė l gali kiekvienam papasakoti savo gyvenimo istoriją . Sė dė jo ir klausė si. Ilgi monologai. Tik ryte, auš tant, jie pradė jo skirstytis, visi atsipraš inė jo ir nurodė skubius buities darbus, supratę , kad tai maž as melas, kad nė ra svarbių reikalų , kad nė ra net buities, bet norisi miego. . Visi dž iaugė si, kad jie vė l pasinė rė į jaunystę , pasakodami man savo istoriją . Man buvo malonu, kad vienai dienai, tyliai ir už jauč ianč iai klausydamasis, galė jau suteikti š iems seniems ž monė ms daugiau laiko ir gyvenimo akimirkų .
As irgi atsisveikinom - issiskyrem. Tikriausiai visam laikui ir daugiau nebepamatysiu siu veidu - geru ir liū dnu, nugyvenusiu beveik š imtmetį , matę laikų kaitą ir epochos. Nors tame kaime niekas nepasikeitė , tikriausiai nuo turkų baudž iavos laikų . Laikinas erdvė s vakuumas, bė gant laikui besikeič iantis tik gimdant ir mirus, o dabar pamaž u mirš tantis kiekvienam senoliui iš einant.
O kiek tokių kaimų yra Bulgarijoje. Lot. Ir kiekvienas kaimas turi savo unikalią istoriją ir modernumą . Gera š alis Bulgarija. Atvykite į Bulgariją , rasime tokių vietų ir ne tik tokių . Istorija raš oma kiekvieną akimirką...
Vienatvė s liū desys
