Atostogos, kurias JOIN UP bandė sugadinti!

Šlykštus viešbučio gidės Innos darbas (Club Koggala Village 3*)

2014 metų sausį vienoje iš Baltarusijos įmonių užsisakėme kelionę į Šri Lanką. Deja, JOIN UP pasirodė esąs kelionių organizatorius. Per mėnesį viskas buvo patvirtinta ir sumokėta. Bėda kilo iš ten, kur jie nesitikėjo. Dvi dienos keliavo į šią nuostabią šalį. Kolombo oro uoste mus pasitiko nesuprantamas vyriškis be operatoriaus logotipų, mažai kalbantis rusiškai ir autobuse rinkęs turistus su šūksniu „JOIN UP“, kurio prižiūrimi įlipome į autobusą be firmų logotipų. Kai „JOIN UP atstovai“ iš turistų maldavo pinigų už lagamino pasikrovimą (o simbolinis doleris netiko, buvo priimami banknotai virš 10!!! dolerių), jis saldžiai nusišypsojo. Su ta pačia šypsena jis paprašė padėti vargšui vairuotojui išlipant iš autobuso prie viešbučio. Ir tada prasidėjo linksmybės!

Prie mūsų priėjo mergina, prisistatė viešbučio gide Inna ir labai gražiai pašnekesio metu pasakė, kad viešbutyje nėra vietų, kurias rezervavome mėnesiui! Mums buvo pasiūlyta gyventi DVI DIENAS LYGIAUSIAME VIEŠBUČIAME. Anot Innos, viešbutis, maistas ir net pakrantė nenusileis mokamam variantui. Už nepatogumus apsigyvenus kitame viešbutyje duoda dvi nemokamas vakarienes (mokėjome tik už pusryčius). Kai tie patys nelaimingi turistai pradėjo klausinėti apie tokią kompensaciją per visą poilsį, Inna patikino, kad tai padaryti bus labai sunku, bet vis tiek pabandys. Ji taip pat patikino, kad mus pasiims po dviejų dienų 12.00, prieš tai paskambinusi. Net apsikeitėme telefonų numeriais. Naivus…

Lygiavertis buvo viešbutis, esantis 23 km nuo mūsų. Natūralu, kad pakrantė ten buvo kitokia. Tačiau tai nėra didžiausias skirtumas. Innos teigimu, viešbučių kompleksą su 3 baseinais, sūkurine vonia, teniso kortu, tinklinio aikštele, biliardu, animacija, furšetu galėtų pakeisti šeimos tipo viešbutis su 23 kambariais, be vieno baseino ir visų aukščiau. Pamatę „lygiavertį pakaitalą“, nusprendėme patys paskambinti Innai. Į mūsų nepasitenkinimą ji atsakė: „Kas tau nepatinka? Dar kartą priminėme, kad tokiomis sąlygomis sutarėme tik DVI DIENAS nakvynę.

Nurodytu laiku mūsų imigrantų grupė ėmė laukti branginamo skambučio, bet teko skambinti patiems. Paaiškėjo, kad 12.00 mūsų nepaims - 13.00 pasiūlė perkraustyti, kad nesėdėtume ant lagaminų laukiant žadėto pervežimo, mes patys pasiūlėme pasiimti 14:00. Arčiau paskirto laiko mus surado antrojo viešbučio administratorė, su kuria susisiekė mūsų viešbučio vadybininkė. Administratorė paprašė paskambinti Innai, nes mus galės pasiimti tik 19.00 val. – nuostabus viešbučio gido darbas. Yra aukščiausias profesionalumas ir didžiausias susidomėjimas jų turistų likimu)))

Neskambinome, nes visa tai nenaudinga. Apie 17 val. mus vėl surado antrojo viešbučio administratorė ir apsidžiaugė, kad jau dabar gali pasiimti. „Ateik į registratūrą su lagaminais“. Ir mes išėjome. 17:00 val. Žadėtas automobilis pasirodė tik po 1,5 valandos!

Į viešbutį atvykome trečią dieną 19.00 val. Pakeliui patys susisiekėme su Inna. Mūsų supratimu, viešbučio gido darbas yra ginti turistų interesus. Innos supratimu, matyt, ji yra Šri Lankoje tam, kad susitiktų pirmą dieną ir likusį laiką pasikalbėtų telefonu (kaip sakė pati Inna). Paprašėme jos dalyvauti registruojantis, nes. nenorėjome tiesiog pasiimti savo kambario rakto – mums reikėjo antspaudo ant čekio apie tikrąjį atsiskaitymą. Buvusio mandagumo neliko nė pėdsako. Labai neteisinga forma Inna pareiškė esanti kitame šalies gale ir pas mus „padėti“ atvyks tik rytoj. Inna taip pat pasiūlė visas savo pretenzijas surašyti ant popieriaus. Ji nesiekė taikiai išspręsti situacijos.

Tą pačią patikrą praėję turistai, salėje pamatę sekančius išsekusius migrantus, patarė – viską pasiekti šaukiant, nes tik taip šio viešbučio administracija sugeba išgirsti. Labai emocinga forma paprašėme į priėmimą pakviesti generalinį direktorių. Plačia šrilankietiška šypsena administratorė apsimetė, kad imasi mūsų klausimo. Po dvidešimties minučių paklausėme, kur yra generalinis direktorius, ir supratome, kad šaukiame nepakankamai garsiai. Po dar vieno šūksnio darbas registratūroje tęsėsi: pradėjo kažkur skambinti, šypsena dingo iš veido, atsirado jaudulys. Atsirado vadovas ir iškart suprato, kad tradiciniai komplimentai iš viešbučio čia netiks. Be jokių problemų, jis iš karto pridėjo prie mūsų vakarienės, nors Inna patikino, kad tai beveik neįmanoma užduotis. Kad ant vaučerio neuždėti reikiamo antspaudo, vadybininkė mums pridėjo ir nemokamą masažą. Be to, mums buvo pažadėtas kambarys su vaizdu į vandenyną, tačiau į šį kambarį galėjome įsiregistruoti tik po 22.00 val. Dėl to mes praradome TRYS DIENAS! Visą savo pokalbį įrašėme vaizdo įraše, kaip paaiškėjo dėl rimtos priežasties. Po 22:00 mums davė raktą nuo visiškai kito kambario. Vėl pasikvietėme jų vadovą, kuriam buvo priminta, ką jis pažadėjo. Atsakydami jie išgirdo daug ne itin malonių mums adresuotų dalykų: mes melagiai, mums nieko tokio nežadėjo, jei mūsų netenkina pasiūlytas skaičius - ATKELKITE IR IŠEIKITE IŠ VARTŲ. 22.30 svetimoje šalyje esi išspirtas iš viešbučio, už kurį sumokėjai. Matyt, suprasdamas, kad pasakė per daug, vadovas pasitaisė: „Jei neįsiregistruosite į šį kambarį per penkias minutes, mes jus įregistruosime į kambarį 1 aukšte“. Tai su sąlyga, kad 3 dienas gyvenome kitame viešbutyje, nes pas mus nebuvo laisvų kambarių. Ir tada staiga toks pasirinkimas.

Kitą rytą susitikome su Ina. Ji nebandė su mumis susisiekti. Pasiūlėme jai aptarti mūsų klausimą ne prieš naujai atvykusius turistus, kuriems taip pat nebuvo tuščių vietų. Inna atsisakė, o mūsų pokalbis vyko matant liudininkus. Pradėjome atsiprašydami už emocionalumą vakarykštiame pokalbyje, naiviai tikėdami, kad ji paseks mūsų pavyzdžiu. Stebuklas neįvyko, o užuot bent jau atsiradusio susidomėjimo išspręsti problemą, nuolat girdėdavome priekaištus. – Jūs patys kalti, kad vadovas pasiūlė jums išeiti iš viešbučio. Prašėme jos koordinačių, bet ženklelio ar net žodinių duomenų negavome.

Vakare mūsų nuotykiai tęsėsi, vakarienės metu paaiškėjo. Neturime jokių komplimentų iš viešbučio. Vadybininkei skambinti atsisakė, visi registratūroje žiūrėjo nesuprantamu žvilgsniu. KETVIRTOJI poilsio diena baigėsi dar vienu teismu. Dėl to apgynėme savo tiesą ir net išgirdome viešbučio vadovybės atsiprašymą. Tačiau per visą likusį laiką iš Innos nebegirdėjome nė žodžio - visą tą laiką ji vaikščiojo nepatenkintu veidu, apsimetė, kad mūsų nepastebi. Ekskursijos nesiūlomos, informacija nepateikiama. Grupė turistų vėl buvo išvaryta iš viešbučio be Innos. Tiesą sakant, kiti šio operatoriaus viešbučių gidai atkirto savo turistus, mes tai pastebėjome grįždami į oro uostą. Beje, apie ją: važiavome autobusu su logotipais ir oficialiu rusakalbiu operatoriaus atstovu. Tačiau visą kelią iki oro uosto vairuotojas sprendė savo reikalus: sustojo po kiekviena palme pasiimti daiktų, nubėgo į parduotuvę, ko pasekoje turistai pradėjo šaukti, kad tokiu tempu greitai praleisime. lėktuvas. Tačiau, palyginti su pervežimu iš oro uosto į viešbutį, šis kelias buvo organizuotas aukščiausiu lygiu.

IŠVADA: rūpinkitės savo nervais ir pinigais, nesijaudinkite su šiuo šaraškų biuru !!!

Komentarai (3) palikite komentarą

3 komentaras

Rodyti kitus komentarus …